Į diskusijas su režisieriumi nesinorėjo leistis ne dėl to, kad neturėčiau ko pasakyti. Tiesą sakant, nelabai norėjau girdėti ir to, ką pasakė jis. Filmą vertinu kaip bet kurį kitą meno kūrinį, kurį kiekvienas suvokia individualiai. Už režisierių taip pat turi kalbėti jo darbas – vaizdai, vaizdiniai, kadrai, portretai, dialogai, muzika. Atsakymus susidėliojame patys.
Prisipažinsiu, į lietuviškų filmų premjeras vis dar vaikštau būgštaudama, ar neteks muistytis kėdėje, raudonuoti, dūsauti, žiovauti, keiktis, prisidengti akis dėl prastos vaidybos ar akis badančių nesudaigstytų siūlių.
Pirmuose kadruose tradiciškai išvydus lietuvišką peizažą, kad ir koks gražus jis būtų, vienas lūpos kampas išsyk pakrypsta į apačią. O ties pirmąja vėjyje linguojančia smilga žemyn nusileidžia abu. Matyt, nieko čia nepakeisi. Lietuviškame kine smilgos visada turi ką pasakyti ir joms būtinai skiriamas bent jau antraplanis vaidmuo. Kaip ir į jūrą nuvarvantiems saulėlydžiams – jų efektui žiūrovai vis dar neatsparūs.
Tačiau čia smilga kitokia. Smilga, mačiusi kraupią vaikystės dramą. Dėl to taip liūdnai linguojanti. Smilga, bent trumpam sustabdanti šuoliais lekiantį šiuolaikinio žmogaus gyvenimą.
Toks yra pagrindinis filmo veikėjas trisdešimtmetis Tadas (aktorius Tadas Gryn) – spėjamai daug dirbantis, neišsimiegantis, nuolat neturintis laiko pabendrauti nei su tėvais, nei draugais, nei su dukra. Nesusišnekantis nei su savimi, nei su kitais. O ir pasakyti nelabai neturintis ką – atžagarus, pykstantis, prieštaraujantis, purkštaujantis, maištaujantis, rūkantis „žolę“.
Jauno vyro-vaikino-berniuko istorija sudėliota tarsi mozaika. Automobilio avarija nugramzdina Tadą į anesteziologinę nebūtį, kurioje jis grįžta į vaikystę ir susitinka geriausią draugą Vytalį (puikus Valentino Novopolskio vaidmuo).
Grįžta ten, kur būdavo viskas paprasta ir aišku. Kur didžiausias rūpestis – sulūžęs dviračio stipinas, o svarbiausias tikslas – dar nepagauta didžiausia gyvenimo žuvis. Kur skaniausias pusrytis – sviestu storai užtepta duonos kriaukšlė su prinokusiu, net iš ekrano kvepiančiu ir trykštančiu raudonu pomidoru. Ten, kur geriausias draugas, kuriuo besąlygiškai pasitiki, visada šalia.
Šioje atkarpoje norėtųsi pagirti puikius jaunuosius aktorius – Algirdą Indrišiūną (Tadas vaikystėje) ir Justą Janavičių (Vytalis vaikystėje), į kurių ansamblį tik jau kitame Tado gyvenimo laikotarpyje įsiliejo ir mažoji Urtė. Ją vaidina keturmetė režisieriaus dukra Sara (koks skanus natūralus jos vaikiškas žiovulys ir dainelė su vidury žodžių nutrūkstančiais skiemenimis). Prisiminus „Ekskursantę“ su talentingąja Anastasija Marčenkaite šis jaunųjų aktoriukų būrelis sudarytų mano kandidatų į geriausio aktoriaus titulą sąrašą šiųmetėse „Sidabrinėse gervėse“. Suaugusiųjų gretose kol kas ten vis dar vienišauja V.Novopolskis.
Tado pasiblaškymai, nežinia ko ieškojimai ir pamąstymai nėra nei tokie įtikinamai, nei tokie gilūs, kad paliktų įspaudą sieloje ir priverstų kartu ieškoti atsakymų į daugybę „Kodėl?“. Greičiausiai tų atsakymų į egzistencinius klausimus dar neturi ir pats režisierius, iš anksto apdraudęs save ir kūrybinę komandą: „Mes visi dar labai jauni, mūsų amžiaus vidurkis – 23 metai.“
Tarp portretų išsiskiria tik Alzheimerio palytėtas Rimanto Šavelio senolis. Ryškiomis spalvomis nugrimuotas Tado palatos kaimynas (Mindaugas Papinigis) užduoda dar vieną „Kodėl?“, o vaiduokliškai vos trijuose epizoduose pasirodžiusi Toma Vaškevičiūtė šįsyk blanki. Ji – viena iš tų aktorių, kuriuos labiau norisi matyti teatre.
Pabira dėlionė, vienijama Lino Rimšos muzikos, galiausiai susideda į vieną paveikslą, kuris pagal scenarijų (jį irgi parašė M.Vildžiūnas) tarsi turėtų būti nutapytas niūriomis spalvomis. Bet vis dėlto įspūdis po filmo – šviesus. Galbūt dėl tos gražios vaikystės, gal dėl paliktos vilties, o gal kaip tik dėl to, kad iš esmės taip nieko ir nepasakyta. Nes dialoguose trūksta ne tik apčiuopiamų minčių, bet ir gylio.
Debiutą pavadinčiau pirmaisiais būties prasmės ieškojimais su vieninteliu atsakymu arba banalia tiesa: „Laikas gydo.“ Net ir nesamasis.
