Vakarų šalys ir Rusija turi savo veiksmų pagrindimą, o jų atstovaujamų žiniasklaidos šaltinių informacija dažnai pasikartoja, bet visada pateikiama skirtingai iš abiejų pusių vykstančio informacinio karo fone. Tai lemia, kad objektyvaus ir blaivaus situacijos vertinimo stokoja abi pusės.
Ko trūksta Lietuvos pozicijai?
Lietuvos atveju, mums yra itin aktualus gebėjimas suvokti situaciją objektyviai, remiantis mūsų šalies geopolitiniais ypatumais ir galios parametrais, nes tik tai gali mums padėti pasiūlyti Vakarų šalims lyderėms ir Rusijai, realius taikaus Ukrainos situacijos sprendimo būdus. Kol kas tokio sveiko realistinio pragmatizmo ypač trūksta mūsų šalies pozicijoje ir veiksmuose.
Mūsų veiksmai grindžiami emociniais argumentais, daugiausiai vien atkartojant JAV lyderių pasisakymus, ko užsienio politikoje reiktų ypatingai vengti. Prie to prisidėjo ir tai, kad daugelis Vakarų šalių ir Lietuvos analitikų Ukrainos įvykius ilgą laiką vertino gana lengvabūdiškai ir laukė greitos bei laimingos vakarietiškos jų atomazgos.
Savo dvejose ankstesnėse publikacijose portale lrytas.lt: „karas-skilimas-ir-rusijos-agresija.htm#.UxRoJPmSziQ"="">karas-skilimas-ir-rusijos-agresija.htm#.UxRoJPmSziQ"" target="_blank">Ukrainai gresia pilietinis karas, skilimas ir Rusijos agresija“ ir „ukraina-trapios-taikos-ir-konflikto-kry%C5%BEkel%C4%97je.htm"="">ukraina-trapios-taikos-ir-konflikto-kry%C5%BEkel%C4%97je.htm"" target="_blank">Ukraina – trapios taikos ir konflikto kryžkelėje“ bandžiau perspėti, kad Maidano sukelta situacija Ukrainoje yra labai sudėtinga, o pasekmės šaliai ir pasauliniam saugumui gali būti grėsmingos.
Mano trapi viltis, kad viskas pasuks mažai tikėtino pozityvaus įvykių scenarijaus linkme neišsipildė. Visos krizės baigiasi ir tada su kaimyninėmis šalimis tenka toliau bendradarbiauti. Neįmanoma tą daryti efektyviai, kai nevykdome konstruktyvios užsienio politikos per krizinius periodus.
Panašius galios parametrus į Lietuvą turinčios šalys elgiasi žymiai santūriau, net Vokietijos ir Prancūzijos retorika šiuo klausimu yra žymiai diplomatiškesnė, atverianti tolesnes galimybes ieškoti taikaus situacijos sprendimo.
Įvykiai tarptautinės ir diplomatinės teisės požiūriu
Tam, kad išsiaiškintume, kodėl taip yra, analizuojant naujausius Ukrainos įvykius tiesiog būtina juos ištirti tarptautinės ir diplomatinės teisės požiūriu. Būtent šis analitinis „pjūvis“ leidžia daryti gilesnes įžvalgas. Ukrainos valdžios, atstovaujamos prezidento V.Janukovyčiaus ir Euromaidano atstovų su opozicija ilgalaikė kova pasiekė atomazgą kaip tik prieš Sočio olimpinių žaidynių pabaigą.
Vasario 21 dieną buvo pasirašytas krizės sureguliavimo susitarimas tarp V. Janukovičiaus ir opozicijos lyderių, kurio pasirašymui tarpininkavo Europos Sąjunga. Jį laidavo Vokietijos ir Lenkijos užsienio reikalų ministrai Radoslawas Sikorskis ir Frankas Walteris Steinmeieris bei aukštas Prancūzijos diplomatas, URM Europos žemyno departamento vadovas Ericas Fournier. Susitarimo pasirašymą rėmė JAV ir Rusija.
Pagal šį susitarimą turėjo būti skelbiami pirmalaikiai rinkimai, atstatomas 2004 m. Konstitucijos galiojimas, formuojama tautos vienybės vyriausybė ir sumažinamos prezidento galios. Nutarta, kad abiejų pusių veiksmų tyrimas per Maidaną bus atliekamas stebint valdžiai, opozicijai ir Europos Tarybai, o valdžia neskelbs nepaprastosios padėties. Įsipareigota, kad valdžia ir opozicija susilaikys nuo jėgos priemonių taikymo. Apie V. Janukovičiaus nušalinimą nuo valdžios iki pirmalaikių rinkimų jame nebuvo net užsiminta.
Pirma Kijevo politinė klaida – tai sprendimas iškart pažeisti šį tarptautinį susitarimą. Tas atlikta po to, kai valdžia vykdydama susitarimą atitraukė „Berkut“ ir jėgos struktūrų dalinius iš Kijevo. Ukrainos Rada jau vasario 23 d. paskelbia laikinuoju šalies prezidentu Oleksandrą Turčynovą, nors pagal šalies Konstituciją toks sprendimas buvo neteisėtas.
Nebuvo pravestas net apkaltos procesas V. Janukovičiui ar Maidano įvykių tyrimas. Vasario 24d. skelbiama V. Janukovičiaus paieška ir išduodamas jo arešto orderis. Tarptautinės ir diplomatinės teisės požiūriu 02 21d. pasirašytas susitarimas aiškiai pažeistas.
Pirma Vakarų šalių politinė klaida – tai mėginimas faktiškai nepastebėti, kad susitarimas pažeistas. Tas leido šiuo faktu iškart pasinaudoti Rusijai, kuri pasibaigus olimpiadai iškart ėmėsi aktyvių veiksmų.
Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas JAV valstybės sekretoriui J. Kerry pareiškė, kad nuversto Ukrainos prezidento V.Janukovyčiaus priešininkai nesilaikė susitarimo ir užgrobė valdžią. Išvertus iš diplomatinės kalbos – naujoji valdžia Kijeve nėra teisėta. Rusija iki dabar nuosekliai reikalauja, kad būtų visiškai išpildyta sutartis, sudaryta tarpininkaujant trims ES diplomatijos vadovams. Iš šio teiginio iškyla sekantys klaidingi politiniai sprendimai, davę pagrindo vadovautis šia strategija.
Antra Kijevo ir Vakarų šalių politinė klaida - tai jų ir Ukrainos opozicijos negebėjimas išspręsti naujosios šalies valdžios tarptautinio legitimumo problemą. Ypatingai tai buvo akivaizdu šalies viduje ir tas padidino susiskaldymą tarp regionų. V.Putinas tuo tiesiog pasinaudojo. Jam užteko nepopuliarų V.Janukovyčių panaudoti vienam oficialiam pareiškimui, kuriame jis tik patvirtino, jog vis dar laiko save oficialiu šalies vadovu, prašo Rusijos pagalbos ir žada grįžti į šalį, kai tik joje įsivyraus ramesnė politinė padėtis.
Čia itin aktualūs JAV eksperto, Pereinamųjų demokratijų projekto vadovo, buvusio JAV karinės žvalgybos pareigūno ir diplomato Bruce‘o Jacksono pastebėjimai, jog visiškai nepavyko suformuoti tautą vienijančios ir subalansuotos vyriausybės, nors vasario 21 d. susitarimas tą įpareigojo padaryti. Juk naujoji valdžia nebuvo išrinkta.
Dar blogiau, kad ji tapo nereprezentatyvia, kai atskyrė visas rytinės ir pietinės Ukrainos dalies partijas. Žmonės Kryme ir Ukrainos Rytuose bijo naujojo Kijevo ir prie to prisideda tiek objektyvūs veiksniai, tokie kaip „Dešiniojo sektoriaus“ radikaliam judėjimui suteiktos politinės pozicijos, tiek ir Rusijos propaganda.
JAV ir ES šalys nesugebėjo tinkamai nukreipti naujosios Ukrainos valdžios taip, kad šių klaidų būtų išvengta, nors tokių sprendimų pasekmes įžvelgti tikrai buvo galima. Rusijos reikalavimas nuginkluoti „Dešinįjį sektorių“ remiasi čia daug sykių paminėtu susitarimu, bet prasmė tame daug gilesnė – atsisakymas tai atlikti yra itin naudingas sprendimas V.Putinui, nes akivaizdžiai paremia jo teiginius apie nesaugumą rytiniams ir pietiniams Ukrainos regionams bei rusų tautybės ar rusakalbiams jų gyventojams.
Trečia Kijevo ir Vakarų šalių klaida yra susijusi antrąja – tai Rados vasario 23d. sprendimas atšaukti įstatymą, kuriuo buvo išplėstas mažumų kalbų, tarp jų – rusų, naudojimas. Tokioje tautiniu ir kalbiniu požiūriu nevienalytėje šalyje toks sprendimas dėl rusų kalbos regioninio statuso panaikinimo yra, pasak B.Jacksono, beprotybė ir politinė savižudybė.
Šio sprendimo poveikis – tai signalas, kad šaliai nuo šiol svarbūs tik Vakarų Ukrainos regionai ir ukrainietiškai kalbantys asmenys, bet likusieji milijonai žmonių pasijautė dar labiau pažeminti ir atriboti nuo naujosios valdžios. Vakarų šalys nesveikino šio sprendimo, bet nieko ir nepadarė, kad jis būtų nepriimtas ar kuo skubiau atšauktas. Tas būtų buvę aiškus signalas dėl siekio mažinti įtampą ir informuoti, kad Ukrainai svarbūs visi jos gyventojai.
Panašios pozicijos, abejojančios naujosios Ukrainos valdžios legitimumu ir sprendimų tinkamumu, siekiant išsaugoti šalies teritorinį vientisumą laikosi ne tik B. Jacksonas, bet ir daug kitų publikacijų Vakarų šalių žiniasklaidos priemonėse: „The Guardian“, „The Nation“, Lyndon LaRouche „Executive Intelligence Review“, Rono Paulo naujienlaiškis, JAV rašytojas ir žurnalistas Robert Bridge ir kt. Vadinasi ši problema egzistuoja ir ją būtina spręsti, nemėginant imituoti, kad jos nėra. Bet koks atidėliojimas tik toliau didina įtampą.
Kas išleido džiną iš butelio?
JAV valstybės sekretorius J.Kerry apkaltino Rusiją įsiveržus į kitą šalį, remiantis apgaulingu pretekstu ir tokiu būdu ginant savo interesus. Interviu NBC jis žiniasklaidai pareiškė, kad „Šio agresijos akto pretekstas yra visiškai sufabrikuotas. Iš tiesų, tai yra 19 amžiaus, bet ne 21 amžiaus elgesys“. Remiantis šiuo pareiškimu ir griežtais JAV grasinimais sankcijomis būtina nustatyti, vėl gi tos pačios tarptautinės teisės požiūriu, kas pirmieji 20 amžiaus pabaigoje sukūrė tokio elgesio tarptautinį precedentą.
Juo tapo, daugelio Vakarų šalių apžvalgininkų įvardijama, didžiausia JAV tarptautinės politikos klaida per jos istoriją – tai JAV ir NATO pajėgų įsitraukimas Kosovo karą 1999 m. Kosovas istoriniu požiūriu, pagal savo svarbą Serbijai yra Vilniaus krašto analogas mūsų Lietuvoje. Dėl intensyvios migracijos iš vargingos kaimyninės Albanijos serbai tapo tautine mažuma Kosove.
Albanams ėmus reikalauti platesnės politinės autonomijos ir kelti riaušes šalies valdžia įvedė jėgos struktūras, kad įvesti tvarką. Separatistinius Kosovo siekius parėmė JAV ir per NATO struktūrą pradėjo karinius veiksmus prieš suverenią valstybę, bombardavo Belgradą ir kitus objektus, nors negavo tam Jungtinių Tautų mandato (sutikimo).
Po karo Kosovo nepriklausomybė buvo vienašališkai pripažinta. Rezultate – tarptautinės teisės precendentas dėl įvairaus pobūdžio separatizmo siekių įteisinimo. Iki šių dienų, pagal tarptautinių santykių terminiją, Kosove turime žlugusią valstybę (angl.k. „failure state“) – su nestabilia, korumpuota valdymo sistema ir didžiule mafijinų struktūrų įtaka.
Palyginkime su Krymo situacija. Krymas Sovietų Sąjungos perduotas Ukrainai tik 1954 m. Jo dauguma gyventojų rusai. Rusija pasirenka intervenciją į Krymą, nes jie prašo apsaugoti jų saugumą, ten turi svarbią karinę laivyno bazę. Kad ir kaip abiem atvejais JAV ir Rusijos argumentacija atrodytų abejotina, bet tenka nešališkai pripažinti, jog argumentų daugiau turi Rusija. Čia ne tik kaimyninė jų šalis, bet ir jų tautiečiai. Tokiais argumentais JAV Kosovo atveju nedisponavo.
Jau daug sykių aptarta JAV ir jos sąjungininkių 2003 m. invazija į Iraką taip pat buvo neteisėta. Jai ir vėl nedavė sutikimo pasaulio bendruomenė per Jungtinių Tautų organizaciją, visi argumentai apie S.Huseino režimo disponavimą masinio naikinimo ginklais bei bendradarbiavimą su tarptautiniais teroristais buvo paneigti ir teisinti kaip prasto JAV ir Jungtinės Karalystės žvalgybos tarnybų darbo rezultatas. Priešingai, paaiškėjo, kad S.Husseinas intensyviai kovojo su teroristais, kaip didžiausia grėsme jo režimui. Turime dar vieną nestabilią valstybę, su kasdien vykstančiais teroristiniais išpuoliais.
Analizę galima būtų tęsti, bet pagrindimo faktui, kad „džinas“ būtent tokiu būdu ištrūko į laisvę pakanka. Skaudu, bet jį paleido pačios JAV ir jų vakarų šalių partneriai, kartu dalyvavę Kosovo ir Irako įvykiuose. Dabar Rusija tik seka gerai pramintu keliu ir naudoja jau išbandytą veiklos tarptautinėje arenoje scenarijų. JAV gina demokratiją, o Rusija gina savo tautiečių saugumą. Visi teisūs ir neteisūs, nes daug tarptautinės teisės susitarimų yra pažeidžiama.
Pavyzdžiui, Rusija pažeidžia Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, o tai yra tarptautinės teisės pažeidimas, taip pat tai pažeidžia Jungtinių Tautų (JT) Chartijos nuostatas, nesilaiko Budapešto memorandumo bei 1997 m. Rusijos ir Ukrainos susitarimo įsipareigojimų.
Naujasis prorusiškas Krymo vyriausybės vadovas Sergejus Aksionovas gina valdžios perėmimą pusiasalyje ir oficialiai prašė Rusijos karinės apsaugos. Aukšti, buvę Ukrainos karinių ir saugumo struktūrų vadovai, vienas po kito duoda priesaikas naujajai Krymo valdžiai. Visa karinė operacija Kryme pravesta praktiškai be jokio realaus ginkluotės panaudojimo. Tas parodo, kad daugelio vietos gyventojų ir karinių struktūrų Rusijos veiksmai yra palaikomi.
Skelbiama, kad per pastaruosius 2 mėnesius politinio prieglobsčio Rusijoje pasiprašė per 143.000 Ukrainos gyventojų. Tai dar sykį patvirtina sudėtingą regioninio susiskaldymo situaciją Ukrainoje ir vienijančių konstruktyvių veiksmų būtinybę iš naujos Kijevo valdžios ir JAV bei ES šalių pusės. Rusija neatsitiktinai nevykdo jokių oficialių derybų su nauja Ukrainos valdžia. Vos pradėjus tokio pobūdžio derybas – tai reikštų, kad diplomatinės teisės požiūriu ji pripažįsta naują valdžią Kijeve ir netenka savo apsigynimui naudojamų teisinių argumentų.
Ar tikrai bus karas?
Yra aiškus skirtumas tarp JAV tarptautinių galios parametrų ir Rusijos. Dėl to tikėtis, kad Rusija iš tiesų nori Ukrainoje karo būtų klaida. JAV gali sau leisti įvairias tarptautinės politikos klaidas, nes ekonomiškai dauguma pasaulio šalių yra priklausomos nuo Vašingtono ir jo faktiškai valdomų tarptautinių finansinių organizacijų.
Tuo tarpu Rusija ir jos verslas yra labai priklausomi nuo Vakarų šalių ir JAV. Dėl to J. Kerry griežti įspėjimai Rusijai įvardina pastarosios silpnąsias vietas. Grasinama Rusiją išmesti iš G-8 (didžiojo aštuoneto), įšaldyti jos verslo turtą, atitraukti amerikiečių verslą, nusmukdyti rublį ir tokiu būdu suduoti milžinišką smūgį šalies ekonomikai.
Rublio kursas jau dabar drastiškai smunka. J. Kerry NBC laidai „Meet the Press“ įvardino „Yra didžiulė kaina. Jungtinės Valstijos – vieningos, Rusija – izoliuota. Tai nėra stipri pozicija “. Akivaizdu, kad tokia retorika yra pagrįsta žinojimu, jog JAV yra galingiausia pasaulio šalis, turinti savo dispozicijoje didžiulį veiksmų arsenalą. Tą puikiai žino Rusija ir V.Putinas.
Dėl to atsakymas aiškus. Akivaizdu, kad Ukraina su Rusijos kariuomene nekariaus, nes iškiltų net ir ištisų kariuomenės dalinių lojalumo klausimas. Rusija taip pat nesiekia realių karo veiksmų Ukrainoje. Tik nori pasiekti, kad šalyje būtų atkurtas geopolitinis balansas ir priklausomai nuo Vakarų daromų klaidų, jas išnaudoti siekiant maksimaliai išplėsti savo įtaką Ukrainoje.
Juk pagal dabartinį scenarijų ir galimus referendumus Kryme, Donecke, Charkove, Dniepropetrovske Rusija gali taikiai įgyti įtaką ne tik Kryme, bet ir visame Donbaso regione, kuriame sutelkta Ukrainos kasybos ir metalurgijos pramonė. Jokių tinkamų veiksmų, kad tą sustabdyti kol kas nėra žengta.
Realiausias scenarijus – bus sėsta prie derybų stalo, kai ES, JAV ir Rusija diplomatiniu būdu bandys suvaldyti situaciją, bet derybinės pozicijos jau bus visai kitokios nei būtų buvę iškart po Maidano. Už klaidas teks sumokėti, nes vertinant iš realistinio tarptautinių santykių požiūrio, Rusija padarė „stiprų ėjimą“ Kryme, nes juo parodė visiems rusų tautybės ir rusakalbiams gyventojams, kad jie jai rūpi. Ji pasiruošusi juos ginti.
Dabar galima ir atsitraukti, paliekant sprendimų priėmimą per rinkimus. Akivaizdu, kad opozicinės Vakarų remiamos partijos turės visiškai mažai šansų gauti balsų Rytų ir Pietų Ukrainoje dabartiniame kontekste. Kitoms šalims parodyta, kad V. Putino valdoma Rusija pajėgi mesti iššūkį JAV. To pakanka.
Tad karinis įvykių scenarijus yra mažai galimas, nebent jei situacija visiškai išslystų iš diplomatinės kontrolės tarptautinėje arenoje. Realesnė grėsmė, tai gili ekonominė šalies krizė, susipriešinimas ir galimas Jugoslavijos scenarijus - Ukrainos skilimas į 3 ar net 5 dalis.
Ukrainos skilimą dar galima sustabdyti
Ukrainos skilimą dar galima sustabdyti, jeigu tarptautiniai derybininkai, tame tarpe ir Lietuvos, ims vertinti situaciją rimtai ir analitiškai. Būtina vadovaujantis Vokietijos diplomatijos pavyzdžiu ir pateikti konstruktyvius politinius pasiūlymus, atitinkančius krizės sudėtingumą.
Pavyzdžiui, siūlyti Ukrainai Šveicarijos konfederacijos valdymo modelį, su plačia regionų autonomija. Reikalinga atšaukti įstatymą dėl rusų kalbos ir parodyti aiškius signalus žmonėms šalies Rytuose ir Pietuose, kad jie jaustųsi saugūs ir reikalingi naujai valstybei. Vakarų šalys turi pateikti aiškų ir suprantamą net paprastiems Ukrainos žmonėms ekonominį šalies gelbėjimo planą.
Ukrainos naujoji valdžia įvardijo, kad šalį nuo ekonominio žlugimo gali išgelbėti 25 mlrd. eurų iki 2014 m. pabaigos. JAV ir ES sugebėjo pasiūlyti, atitinkamai 1 mlrd. ir 1,5 mlrd., kurie aiškiai nesprendžia iš esmės esamos situacijos ir net pasiūlė Rusijai įsitraukti į jai svarbios kaimyninės šalies ekonomikos gelbėjimą. Tą galima vertinti, tik kaip politinį nenuoseklumą Vakarų šalių veiksmuose. Jis tokioje krizinėje situacijoje – neatleistinas.
Ukraina visada buvo multireliginė, multietninė, multiistorinė valstybė ir jos buvimas šalia Rusijos sąlygoja tai, kad ji yra ribinė zona, kurios politinė orientacija yra gyvybiškai svarbi didžiajai jos kaimynei. Dabartinė JAV politika įspraudė V.Putiną į kampą, o „Rusijos lokys“ tampa itin pavojingas ir sunkiai prognozuojamas būtent tada, kai patenka į beviltišką situaciją. B.Jacksonas stipriai kritikavo B.Obamos administraciją, nes mano, kad „amerikiečių politika – trankyti lokiui pagaliuku per nosį – yra katastrofa.
Mes aiškiai pabloginome padėtį, paversdami tai vyriškumo lenktynėmis. Manau, europiečių diplomatija – gal Vokietijos diplomatija – buvo geresnė. Tebevyksta intensyvus dialogas tarp Rusijos ir Europos šalių. Tai, manau, daug geriau nei tai, ką daro Jungtinės Valstijos. Mes tiesiog rėkiame ant jų. O rėkimas ant meškos nėra itin veiksmingas“, - teigė Pereinamųjų demokratijų projekto vadovas. Pasak jo, JAV šiuo metu atrodo „gėdingai“. Vašingtonas niekaip nepadėjo pasiekti, kad Ukrainoje būtų įgyvendintas R. Sikorskio planas ir net nenumatė, kaip į tai reaguos V.Putinas.
Vakarų šalių lyderių pasimetimas, konstruktyvių, koordinuotų su naująja Ukrainos valdžia, veiksmų trūkumas ir aklas Rusijos kaltinimas tik pagilino krizę. Tą būtina kuo greičiau suvokti ir pradėti aktyviai spręsti susidariusią situaciją, girdint abiejų pusių nuomonę, nes vėliau bus dar sunkiau. O panašūs Vakarų remiamų politikų pasisakymai, kaip buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio, kuris neseniai Maidane teigė, kad „V.Putinas yra bailys. Jis laimi ir yra drąsus veikti tik prieš bailius, o ukrainiečių tauta drąsi“.
Jo raginimas stoti į aktyvią kovą prieš Rusiją, tik dar labiau pasitarnauja V. Putinui, nes patvirtina jo tiesą, apie kasdien vis labiau skaldomą Ukrainą ir jos žmones. Tik retorinis klausimas, kaip čia turėtų jaustis gruzinai, kurie vadovaujami to pačio M.Saakašvilio, tikrai ne dėl drąsos trūkumo pralaimėjo karą su Rusija 2008 metais.
Dėl to tarptautinėje politikoje populizmas yra dar pavojingesnis reiškinys nei vidaus politikoje. Gaila, kad daugelis mūsų ir Vakarų šalių politikų to nesupranta, o nuo to kenčia paprasti Ukrainos ir kitų šalių žmonės.
Doc. dr. Mindaugas Puidokas, KTU, Viešosios politikos ir administravimo institutas
