Nors keli šimtai gausiai milicijos prižiūrimų maskviečių savaitgalį bandė protestuoti prieš kariuomenės veiksmus Ukrainos teritorijoje, tačiau tikrasis dabartinės Rusijos veidas pasirodė 30 tūkst. sutraukusiame mitinge, kuriame skambėjo karingi šūksniai ir reikalavimai „apginti saviškius“ bei „atsiimti Krymą“.
Pasyvi reakcija ir sutrikimas Rusijos agresijos akivaizdoje dar kartą leidžia įsitikinti, kad Vakarai manosi užmezgę partnerystės ryšius su savitai demokratiška ir tarptautinę teisę gerbiančia valstybe, o ne su banditišku Kremliaus režimu. Kaip ir ankstesniais Ukrainos žmonių interesų gynybos atvejais, pirmaujančias pozicijas užima šalys, kurios dar pamena sovietinių tankų pasivažinėjimus jų gatvėse ir kovą už laisvę.
Okupantų kariuomenės veiksmai Kryme mums puikiai primena skaudžius istorinius išgyvenimus, bet Rusijoje jie žadina pasididžiavimą savo šalimi, kurios tikroji projekcija yra stiprus vadas.
Daugybė dauguma rusų, įtikėję mesianistine savo tautos kova su Vakarų civilizacijos supuvimu, palaiko savo lyderio ambicijas atgaivinti Šaltojo karo padėtį ir, pasak jų, sugrąžinti jai prarastą garbę.
Sveiką protą išlaikiusiai tautos daliai belieka su siaubu ir neviltimi stebėti, kaip V.Putinas asmenines ambicijas verčia valstybės politika, rizikuodamas izoliuoti Rusiją nuo likusio pasaulio ir nugramzdinti į tokią socialinę ir ekonominę krizę, kurios padariniai atves prie visiškos suirutės.
Karštas galvas turėtų prablaivyti faktas, kad Rusijos rublis išsyk nėrė į visų laikų žemumas, o Rusijos biržos patyrė 10 procentų nuosmukį. Rusijos centrinis bankas, siekdamas sustabdyti šalies valiutos nuvertėjimą ir išvengti infliacijos grėsmės pakėlė bazinę palūkanų normą iki 7 procentų. Tolesni Kremliaus žaidimai Ukrainos teritorijoje grėstų vis skaudesniais ekonominiais smūgiais.
Nekyla abejonių, kad JAV pradėtų taikyti griežtas ekonomines sankcijas, kurios išvestų iš šalies beveik visus užsienio investuotojus ir paliktų Rusiją prie savos suskilusios geldos, beverčio rublio akivaizdoje.
Su tikrovės supratimu smarkiai prasilenkiantys pastarųjų dienų Putino veiksmai ir jo rėmėjų šūksniai rodo, kad Rusijoje nesuvokiančių padėties rimtumo ir savižudiškai nusiteikusiųjų skaičius yra tikrai nemažas. Tačiau tai nenuostabu, nes turime reikalą su valstybe, kurioje jau senokai nacionalinių ambicijų blizgesys užgožęs dialogą ir sveiką protą.
Prezidentas Putinas jau savo pirmosios kadencijos pradžioje pakankamai aiškiai išdėstė geopolitines pažiūras, primindamas, kad Sovietų Sąjungos žlugimas jo Rusijoje yra laikomas katastrofa. Ši pozicija vyrauja ir dalies Rusijos visuomenės mąstyme.
Akivaizdu, kad stipraus lyderio atėjimas į valdžią buvo ne naujos, modernios Rusijos valstybės pradžia, o nostalgijos ir imperinių tikslų atgaivinimas, stiprinant karinę galią ir naudojant energetinius išteklius įtakos kaimyninėse valstybėse plėtrai. Šiandienos įvykiai Ukrainoje yra tik dar vienas logiškas Rusijos galybės sugrąžinimo žingsnis.
Tai, kas įvardinama, kaip rusakalbių teisių gynyba, tėra Kremliaus istorinių tiesų įgyvendinimas ir tikrosios valios išpildymas. Rusijos geopolitikos ekspertai visada pabrėžia apie dvipolio pasaulio ir alternatyvos Vakarų demokratijai būtinybę, kukliai nutylėdami, jog įtakos zonos vis dar yra dalinamos pagal Šaltojo karo laikų žemėlapį.
Santykių perkrovimo žaidimai Rusijai padėjo kurį laiką atrodyti teisę gerbiančiu partneriu Vakarų valstybių akyse, padovanodami narystę Pasaulio prekybos organizacijoje ir vieną pagrindinių vaidmenų suvaldant konfliktą Sirijoje. Tačiau vaidinimas baigėsi, kai tik pirmieji kariai žengė į Ukrainos teritoriją, o JAV buvo duotas griežtas atkirtis, leidžiant suprasti, kad Rusija tvarkosi savo kieme.
Provokuodamas karinius konfliktus tautiečių interesų gynybos labui Putinas tik šiai akimirkai sustiprins savo menkstantį įvaizdį rusų akyse. Akivaizdu, kad rytžingesnis Kremliaus interesų įgyvendinimas tik dar labiau paspartins valstybės griūtį, o Vakarus privers atmerkti akis ir padaryti deramas išvadas apie tariamo partnerio perspektyvas.
Tenka laukti ir tikėtis, jog baikštaus diktatoriaus stipraus lyderio kailyje ir jo vedamos minios desperacija nesuteiks galimybės išsipildyti blogesniems scenarijams.
