Štai pavyzdys iš tikro gyvenimo. Nors mūzos tyli, kol šurmuliuoja Maidanas ir Krymas, plačiai žinomas (siauruose ratuose) vertėjas ir komikas Paulius Ambrazevičius aną savaitę internete paskleidė juoką apie buvusį lenktynininką Michaelį Schumacherį – kuris, kaip žinome, po nelaimingo atsitikimo slidinėjant jau daug dienų guli nejudėdamas.
Užsidirbęs tiek pinigų, kad gali visą gyvenimą gulėti ir nieko neveikti, apie čempioną parašė komikas.
Reakcija buvo tokia, kokios ir reikėjo tikėtis. Maždaug 50 proc. juokėsi, kiti 50 proc. mirtinai pasipiktino, o likę 80 proc. nesinaudoja internetu, todėl neturi savo nuomonės.
Dabar apie tuos, kurie įsiuto ir pradėjo klausti, „o kas būtų, jei tau taip atsitiktų“. Vienas sėkmingiausių ir juokingiausių palinkėjimų komikui ir vertėjui, mano galva, buvo „tu pats tiek pagulėk komoje, tada taip ir galėsi kalbėti“. Vertas atsakymas.
Replikuojant į pirmąjį retorinį klausimą, kas būtų, jei P.Ambrazevičiui pačiam taip atsitiktų – na, turbūt būtų atšaukti keli jo pasirodymai, ir jam nebereikėtų mokėti mobiliojo telefono sąskaitos (antra vertus, jam turbūt nelabai kas ir skambintų, tai turbūt ir nedidelis praradimas). Jei būčiau toks pat bjaurus, kaip ir komikas, gal pasakyčiau, kad pasirodymai galėtų būti neatšaukti: vis tiek salėje niekas neatskirtų, ar jis sąmoningas, ar komoje. Bet aš žymiai malonesnis žmogus.
Surašiau čia šią beskonių juokų laviną ne tam, kad jus paerzinčiau ir priversčiau dar stipriau sugniaužti kumščius („na, vieną kartą aš jį sutiksiu gatvėje“). Klausimas labai rimtas ir ne daugiau juokingas, negu neįgaliojo ramentai: ar yra visuomenėje vietos juodajam humorui?
Daugelis atsiliepusiųjų į P.Ambrazevičiaus juoką papuolė į nuspėjamus spąstus: „Man šiaip juodasis humoras patinka, bet čia jau peržengtos ribos“. Ne, jei taip sakote, tai jums tikrai juodasis humoras nepatinka, neapsimeskite.
Jūs tiesiog juodojo humoro nemėgstate, ir viskas čia gerai. Jums neprivalu tokio humoro mėgti, jums gal geriau patinka šaukštų pardavėjų šposai iš Kaziuko mugės, liaudiškos chochmos, kur girti kaimiečiai traukia per dantį Seimo narius, arba humoro festivalis „Juokis“ - kuris, jeigu ką, yra labai gailestingas esantiems smegenų komoje, nes beveik visi pasirodantys scenoje yra būtent tokie.
Panašiai dažnai galima išgirsti iš susitaurinusių asmenų, kurie geriau už mus žino, kaip juokauti dera, o kaip nedera: „Aš pats humorą labai mėgstu, bet jis turi būti skoningas ir neturi įžeisti“. Na, apie skonį tai galėsite aiškinti tada, kai pasižiūrėsite į savo pačių išvaizdą – kaip čia būna, kad daugiausiai apie skonį pasisako žmonės, kurie patys stiliaus varžybose galėtų varžytis nebent parolimpinėse rungtyse?
Arba, kaip sakė vienas amerikiečių komikas apie demonstruojančius už abortų uždraudimą: kodėl ten dažniausiai tokios moterys, su kuriomis vis tiek niekas nenorėtų mylėtis? Nesusilaikysiu: mes Lietuvoje turime nuosavą šio disonanso analogą – pas mus referendumus dėl žemės pardavimo užsieniečiams inicijuoja tokie, kurie, iš pažiūros, ne tik savo žemės, bet ir būsto su sanitariniu mazgu neturi, o jei ir turėtų, tai iš jų užsieniečiai nieko nepirktų, nes bijotų prie tokių ūsuotų baidyklių prieiti.
O dabar apie tai, esą humoras neturi įžeisti. Visų pirma, taip niekur neparašyta. Mane, pavyzdžiui, kiekvieną šeštadienį įžeidžia vieno autoriaus humoras mano laikraštyje „Lietuvos rytas“, na ir ką, perskaitau vis tiek, išmokstu atmintinai, ir einu toliau savo keliais.
Humoras, jei jis neįžeidžia, beveik niekada ir nejuokina. Nes humoras visada yra apie kieno nors silpnumą, kvailumą ir apie juokaujančiojo pranašumą, tikrą arba įsivaizduojamą.
Todėl, vengdamas jums pasakyti, ar man asmeniškai patiko juokas apie M.Schumacherį, turiu bet kuriuo atveju pabrėžti, kad juodojo humoro drąsesnį pasirodymą Lietuvoje aš labai sveikinu, tvirtinu ir laiminu (oficialiai palaiminsiu iš savo balkono, kai šeštadienio rytą susirinks minia manęs garbinančių miesto gyventojų ir turistų su gėlėmis). Humoras gali būti visoks – skoningas, neskoningas, piktas, švelnus, juokingas, ir net nejuokingas. Jei tik suranda savo adresatą, jis turi teisę egzistuoti.
Juodasis humoras, kaip ir bet kuri rizikingesnė kūrybos forma, yra visuomenės brandos ir pasitikėjimo savo jėgomis požymis. Labiausiai nekontroliuojamų juokų bijo visuomenės, kurias stipriausiai žagina jų politiniai arba religiniai vadovai. Lietuva jau seniai nebėra tokia šalis.
O balkono tai mano bute net ir nėra.
