Vyriausybė paskelbė, kad ketina prašyti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados dėl asmenvardžių rašybos, rašo „Lietuvos rytas“.
– Ar šis KT išaiškinimas reiškia, kad atsakomybė už tai, ar bus leista lenkų pavardes Lietuvos pasuose rašyti ir lenkiškais rašmenimis, permetama kalbininkams? – „Lietuvos rytas“ pasiteiravo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės Daivos Vaišnienės.
– Įstatymai aiškiai apibrėžia valstybinės kalbos vartojimą. Pavardžių rašyba pasuose – valstybinės lietuvių kalbos sritis.
Mūsų komisija nespręs politinių problemų, o tik kalbos požiūriu analizuos keliamus klausimus.
– Gal atsižvelgsite ir į tarptautinę praktiką?
– Tokia praktika labai įvairi. Dėl to apsisprendžia pati valstybė. Tai numato tarptautinė teisė. Europos Sąjungos teisingumo teismas aiškiai patvirtino nuostatą, kad tai yra pačios valstybės kompetencija nustatyti, kaip rašomi asmenvardžiai jos piliečių pasuose.
Ne mūsų komisijos nutarimais reglamentuojama asmenvardžių rašyba tapatybės dokumentuose.
Šios taisyklės apibrėžtos Aukščiausiosios Tarybos 1991 metų nutarimu, kuris prilyginamas įstatymui.
– Tačiau KT išaiškino, kad kalbininkai gali siūlyti ir kitokias taisykles, nei numatyta šiuo nutarimu. Tad gal jūsų komisija jau gali ir nepaisyti šio prieš 23 metus priimto teisės akto?
– KT kiek kitaip pasisakė. Konstatuota, kad, nustatydamas asmenvardžių rašybos tvarką, įstatymo leidėjas turi gauti išvadą iš kompetentingos institucijos, šiuo atveju – iš Valstybinės lietuvių kalbos komisijos.
Mums tai nėra nauja prievolė. Visada teikiame tokias išvadas, kai to prašo įstatymo leidėjas. Bet iniciatyva priklauso įstatymo rengėjams. Šiuo atveju taip pat pateiksime išvadą, kai sulauksime tokio prašymo.
– Gal jūsų išvada šį kartą pripažins, kad nebūtina paisyti 1991 metais įtvirtintų asmenvardžių rašybos taisyklių?
– Jeigu bus politinė valia naujais teisės aktais keisti šias nuostatas, tuomet ir analizuosime, ar tai nepažeidžia valstybinės lietuvių kalbos statuso. Nežinant, kas bus įrašyta įstatyme, per anksti kalbėti, kokią išvadą gali pateikti mūsų komisija.
Aišku, kad įstatymų leidėjui teiksime ne savo nuojautas, nuomonę, o kompetentingas išvadas.
Kita vertus, ir minėtam 1991 metų nutarimui mūsų komisija teikė išvadas. Tada buvo konstatuota, kad asmens, turėjusio užsienio šalies pilietybę ir tapusio Lietuvos piliečiu, tapatybės dokumentuose pavardė gali būti rašoma taip, kaip buvo įrašyta užsieniniame pase.
Tačiau KT 1999 metų nutarimu išaiškino, kad Lietuvos piliečio tapatybės dokumentuose galimi tik lietuviški rašmenys.
– Ar tai reiškia, kad jūsų komisija pateiks išvadą, jog lenkiški rašmenys Lietuvos pasuose neleistini?
– Ne mūsų komisija, o KT 1999 metais nusprendė, kad Lietuvos piliečio tapatybės dokumentuose galimi tik lietuviški rašmenys.
Galiu pasakyti tik tai, kad dėl to Valstybinės lietuvių kalbos komisijos doktrina nesikeitė.
Komisija asmenvardžių rašybą svarstė ir užpernai, ir ankstesniais metais. Ypač keičiantis valdžiai, politikai vis klausia mūsų nuomonės. Laikomės nuostatos, kad neprieštaraujame politiniams sprendimams, bet yra pirminiai rašybos šaltiniai, kuriais ir vadovaujamės.
– Ar Valstybinė lietuvių kalbos komisija svarstys ir dvikalbių vietovardžių užrašų gausiai tautinių mažumų gyvenamose vietovėse problemą?
– Valstybinės kalbos įstatymas sako, kad Lietuvoje vartojamos oficialios vietovardžių lytys – tokios, kokios įtrauktos į Valstybės registrą, kadastrą.
– O ar lenkiški vietovardžiai ten gali būti įtraukti?
– Teismas yra pasakęs, kad negali. Komisija irgi vadovaujasi teismo sprendimu. Jeigu norima įteisinti nelietuviškus vietovardžių užrašus, turi būti keičiami įstatymai, o tuomet gal ir KT turėtų pasisakyti, ar tai atitinka Konstituciją. Dėl politinių nuostatų turi apsispręsti tautai atstovaujantys politikai.
Atkreipčiau dėmesį, kad gatvių pavadinimai, dėl kurių kilo ginčų, netgi išverčiami iš lietuvių kalbos. Taip paprastai daroma tik tose šalyse, kuriose yra kelios valstybinės arba oficialios regioninės kalbos. Lietuvoje yra viena valstybinė kalba ir tai įrašyta Konstitucijoje.
