Ne, nesakykite. Rusijos kareivius esame matę ne vieną kartą įvairiose, dažniausiai gėdingose situacijose, tačiau šįkart paslaptingumo aurą suteikė ne tik uniformos dėvėjimas be skiriamųjų ženklų, - leidžiant stebėtojui patirti atpažinimo aktą kamufliažo pertekliaus akistatoje, - ne tik standžiai užmautos juodos kaukės, bet ypač tas faktas, kad tos „be atpažinimo ženklų“ uniformos gulė taip dailiai, tarsi jos būtų pasiūtos geriausių meistrų ir pamatuotos dėvėti aktoriams, o ne kažkokio dalinio kareivėliams.
Drauge truputėlį užbėgdama už akių sau pačiam pastebėsiu, kad toks teatrinis skoningumas minėtoje ar panašiose situacijose iškart priverčia vaizduotę pasišiaušti ir liudija realaus neskoningumo antplūdį, džeržgiantį neskanumo prieskonį tarp dantų.
Būtent kvaziteatrinio pobūdžio asociacijos dabar iššaukia atmintyje 2002 m. Maskvos Dubrovkos teatre įvykusią kruviną dramą, kai maskuojamąją uniformą apsirengę, dėvintys juodas kaukes Čečėnijos kovotojai, 25 vyrai ir tiek pat moterų, įsiveržę į teatro salę įkaitais paėmė šimtus spektaklį stebėjusių žiūrovų ir kartu miuzikle vaidinusius, jeigu neklystu, įvykio momentu dėvėjusius teatrinius raudonarmiečių kostiumus, aktorius.
Apie aukas šįkart leiskite nekalbėti, - apie tragišką šio įvykio pusę jau yra ne mažai prikalbėta ir prirašyta. Kita vertus, šis kraupus įvykis, be visa ko kito, atkreipia dėmesį ir kaip savotiškas teatro teatre arba net teatro teatro teatre fenomenas, įpareigojantis vaidinti net po mirties, - prisiminkime, kad rastos negyvos po dujų atakos raudonuose salės krėsluose sėdinčios, nuo kojų iki galvos juodai apsirengusios, veidą juodais hidžabais uždengusios šachidės iškart buvo pavadintos juodosiomis gulbėmis, užmigusiomis gražuolėmis ir pan.
Jau tada, t. y. iškart po įvykių kažkas atkreipė dėmesį, kad tos moterys-mirtininkės dėvėjo neįtikėtinai skoningai pasiūtus rūbus, dėl kurių esą nereikėtų gėdytis net garsiausiems modelių namams arba kultiniams rūbų dizaineriams. Kita vertus, šiuos įvykius sugretinau ne dėl to, kad galėčiau iš aukšto pastebėti, kad karingieji oponentai paprastai anksčiau vėliau supanašėja viena į kitą, o kaukes dėvintys rusų kareiviai dabar jau gali būti prilyginti teroristams.
Tai, tarkime, yra su viena ar kita išlyga neginčytina tiesa, tačiau čia rūpi išryškinti du kažkiek kitokio pobūdžio momentus, t. y. visų pirma tai, kad mūsų postmodernistinėje visuomenėje spektakliu gali tapti net tokie dramatiški įvykiai kaip teroro aktas arba karas. Antra, net ir žinant mūsų visuomenės polinkį viską teatralizuoti, vis tik visados yra pretekstas nustebti dėl staigia kreive išaugusio teatrinio arba, tiksliau tariant, kinematografinio nusiteikimo, jeigu tik šalia pradeda šmėkščioti Vladimiro Putino vardas.
Drauge čia pat, neatidėliojant, pravartu pastebėti, kad įkaitų dramos ar karo kaip simuliakro statusas, pragaro režisūros stilistika visai neužginčija to, kad tokiose spektakliuose liejasi ne butaforinis, o tikras kraujas, žmonės savo ruožtu patiria neapsakomas kančias. Ne visai į temą, bet galime prisiminti, kad dar imperatorius Neronas andai padegė ne išgalvotą, bet tikrą Romos miestą, ieškodamas reikalingo įspūdžio eilėraščiui sukurti.
Pagalvokite tik apie tai, koks sprogstamasis kinematografinis užtaisas slypi jau pavadinimuose „Kaukazas“, „Krymas“, kai vaizduotė iškart pati, neprašoma prikelia didingus panoraminius vaizdus. Tiesa, Gruzijos užpuolimo metu kinematografiniu požiūriu pasitaikė nepavykusių vaizdelių, pavyzdžiui, į ekranus patekus siurrealistinio pobūdžio natiurmortams su išplėštų namų klozetais ant tankečių, tačiau, kaip atrodo, Krymo kampanijos metu planuojama stipriai atsigriebti.
Kita vertus, pabandykime prisiminti, kokie dar pasaulio pakraščiai be Kaukazo ir Krymo stimuliavo anksčiau (ir, kaip atrodo, išlieka nugrimzdusiu reljefu kaip neišnaudoti ištekliai dabar) sovietietijoje išaugusio žmogaus vaizduotę. Tai, žinoma, rusiška intonacija tariant „Pribaltika“.
Istorija apie įvykusią ar neįvykusią konferenciją Mano Tėvo gatvėje yra savotiška kinematografinės įtampos kvintesencija, nes čia sugužėjusiems valstybinės rusų televizijos reporteriams nepavyko nieko nufotografuoti, o tokio tipo įvaizdinimo nesėkmės tik dar labiau įkvepia vaizduotę, įpareigoja tuščią kadrą užpildyti įsivaizdavimais nuo savęs, panašiai kaip pauzė, nutylėjimas kalbant yra intensyviausia pačios kalbos forma.
Tačiau lietuviškas pėdsakas minėtos istorijos siužetų plėtotėje, pasakyčiau, veda visai ne iš Mano Tėvo gatvės arba, kitaip tariant, ši liūdna istorija prasidėjo daug seniau, o būtent dar tada, kai jaunasis Volodia Putinas, pamatęs kino filmą su lietuvių aktoriaus D.Banionio suvaidintu rusų žvalgo vaidmeniu, nusprendė, kaip jau keletą kartų yra prisipažinęs pats, paskirti savo gyvenimą tarnystei KGB institucijose.
Kaip byloja sena išmintis, dideli talentai gali pažadinti neįtikėtinus demonus. Kita vertus, leiskite atkreipti dėmesį, nepražiopsokime momento, kad paauglį V.Putiną sužavėjo ne aktoriaus meistrystė, o būtent personažas, kuriuo nusprendė sekti ir pamėgdžioti. Tarkime, tokiu būdu jaunasis V.Putinas jau tada persikėlė į kino filmą, kurį dabar pats suka iki pergalingos pabaigos, tapęs filmo prodiuseriu, režisieriumi, pagrindiniu aktoriumi, likusiam pasauliu palikę tik kinematografinės aplinkos vaidmenį.
Tikėtina, kad V.Putinas įsigyveno į savo vaidmenį, gyvena jau kino filme, todėl daugeliui kolegų, kuriems prisieina sunkiai irtis per realybės bangas, atrodo baisiai meniškai atitrūkęs nuo rupios kasdienybės, tarsi jau iškeliavęs į kitą dimensiją. Filmo pavadinimas – „Didysis Volodia“.
