Reaguodamos į Lietuvos ir Lenkijos prašymus bei 4-ojo Vašingtono sutarties straipsnio aktyvavimą Jungtinės Valstijos parodė, kad būtent ši šalis tebėra tikriausia mūsų partnerė ir saugumo garantas. Tebūnie ir simboline prasme. Nors NATO oro policija dabar tampa ypatinga ne tik simboline prasme, bet ir karine bei geopolitine.
Daug nuoskaudų yra išlieta bedantei, neryžtingai, dvejojančiai, iliuzijų dėl Rusijos turinčiai bei čemberleniškų nuotaikų kamuojamai Europai. Ir nors tokie priekaištai ne visada pelnyti, akivaizdu, kad trypčiojimas dėl sankcijų, lėtas reagavimas į konfliktines situacijas savo kieme mums kai ką rodo.
Prisiminkime – juk ne Europa, o būtent JAV sustabdė Jugoslavijos karo metu vykusias skerdynes Bosnijoje bei Kosove praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Kol europiečiai trypčiojo, Amerika, nors ir nenoriai, bet parodė pavyzdį bei turėdama milžinišką karinę galią vedė paskui save Europos šalis stabdyti beprasmiškų skerdynių Balkanuose. Ar Europa ko nors iš to pasimokė?
Lyg ir šiek tiek. Numarinta Vakarų Europos sąjunga – toks mažai žinomas ES atitikmuo NATO evoliucionavo į ES gynybinius mechanizmus. Teoriškai arba „popieriuje“ ES turi karines pajėgas – Bendrijos narės su ES vėliavomis dalyvauja karinėse operacijose, turi atskirus štabus ir netgi kovines grupes.
Bet realiai visos iniciatyvos panaudoti tokius ES karinius pajėgumus yra ypač ribotos ir suvaržytos biurokratinių, nacionalinių, finansinių kliūčių. Juolab, kad konkurencija yra rimta: nesyk mirusia skelbta NATO (kaip beje, ir per pastarąjį dešimtmetį jau ne kartą nurašytas JAV doleris bei žlugti bent dešimt sykių turėjusi Amerika) įrodė, kad yra tikrasis saugumo garantas Europoje.
Ne Nobelio taikos premiją gavusi ES, o būtent Aljansas. Dėl objektyvių priežasčių, žinoma – tai yra karinė organizacija, per 6 dešimtmečius „susižaidusi“, evoliucionavusi, išbandyta kovos lauke.
Ir nepaisant to, kad amerikiečiai smarkiai sumažino savo pajėgas Europoje bei nukreipė dėmesį į Aziją, JAV vaidmuo užtikrinant Europos šalių saugumą tebėra kertinis. O mums, lietuviams jis yra dar svarbesnis.
Juk kas skatino Lietuvos narystę NATO? Kas aktyviai rėmė NATO oro policijos misiją? Pirštais nerodysime, kurios Europos šalys skeptiškai raukėsi ar net atvirai tam priešinosi.
O juk būtent JAV rodė politinę paramą ir ne tik – būtent Amerika iš savo lėšų aprūpino Lietuvos karius modernia priešlėktuvine ir prieštankine ginkluote, kurios iki šiol trūksta, bet jei ne JAV, ko gero, būtume iš viso neturėję. Tai nėra joks JAV liaupsinimas, o paprasti ir objektyvūs faktai.
Lietuvai paprašius ir JAV pritarus parengti NATO gynybos planai, surengtos 5-ojo straipsnio pratybos Baltijos šalyse. Ir jos toliau vyksta – kaip po Gruzijos karo, taip ir dabar, Rusijai okupuojant Krymą, Baltijos šalys sunerimo dėl savo saugumo.
Ir vėl atsiliepė būtent Amerika – JAV rengs pratybas su savo pajėgas smarkiai modernizuojančiais lenkais, o Lietuvoje dislokuos 6 papildomus naikintuvus F-15 bei vieną kuro papildymo orlaivį. Ką tai keičia? Visų pirma politinę prasme Lietuvos pasienyje netikėtas pratybas rengiančiai Rusijai siunčiamas signalas: mes jus stebime, mes turime ir valios, ir galimybių reaguoti.
Dar Sovietų sąjungos laikais tokios netikėtos milžiniškos pratybos NATO keldavo nerimą, nes niekada nežinodavai, ar tai - tik mokymai, ar realios invazijos užuomazga, kaip įvyko Čekoslovakijoje 1968-siais. Lygiai tas pats pasikartojo 2008-siais, kai Rusija pasienyje surengė dideles pratybas ir išprovokavo gruzinus karui.
Tas pats įvyko ir dabar – juk nereikia pamiršti, kad Krymo okupacija surengta ne šiaip po įvykių Kijeve. Rusija tokias netikėtas milžiniškas pratybas šiemet surengė jau kelis sykius. Tad nors ir esame NATO nariai, rizikuoti ir likti abejingais neturime prabangos.
Iš viso 10 naikintuvų, ir ne bet kokių, o perėmėjų, sukurtų oro mūšiams bei sovietų bombonešių perėmimui reiškia, kad NATO oro policija gali ne tik simboliškai patruliuoti, bet ir vienu metu būti keliose vietose iš arto. Taip, Baltijos šalių teritorija nėra didelė ir perskristi ją galima labai greitai. Bet tas pats galioja tiek NATO naikintuvams, tiek įsibrovėliams.
Todėl, jei pavyzdžiui tuo pat metu pažeidžiama Estijos oro erdvė prie Talino ir Lietuvos oro erdvė prie Šalčininkų ar Šilutės, 4 rotacijoje esantys naikintuvai paprastai negali būti vienu metu dviejose vietose.
Naikintuvai – ne jūsų „golfukas“, kai šoki į automobilį ir rūksti aiškintis santykių iš Šiaulių į Panevėžį. Orlaiviams būtina nuolatinė priežiūra, jie turi būti tiksliai nukreipti link taikinio.
Dabar poromis skraidančių naikintuvų galimybės išaugs kelis kartus ir jie ilgesnį laiką galės būti ore – tams skirtas kuro papildymo orlaivis.
Taigi, Baltijos šalių oro erdvė bus dar labiau apsaugota. Tai, žinoma, nereiškia, kad naikintuvų dislokavimas reiškia kažkokius karinius veiksmus. Jų misija – pasivyti, atpažinti, nubaidyti, priversti nusileisti pažeidėją ir tik blogiausiu atveju galima numušti.
Tokia sistema yra gerai pažįstama ir atidirbta. Šaltojo karo laikais tokios gaudynės, vieni kitų perėmimai ore vykdavo nuolat ir neabejoju, kad amerikiečių naikintuvų pilotams Lietuvoje nebus liūdna – juk tobulinti savo įgūdžius, reakcijos laikus realiomis sąlygomis jiems yra naudinga.
Ir nors prie Jungtinės Karalystės krantų, kur yra dislokuoti šie naikintuvai, darbo pastaraisiais taip pat netrūksta dėl „besisvečiuojančių“ rusų bombonešių, panašu, kad virš Baltijos jūros bei Lietuvos pasienio su Baltarusija, kurioje neseniai dislokuoti Rusijos naikintuvai taps bus galima dažniau išgirsti ir gal netgi išvysti dangų raižančius naikintuvus.
Tik štai bėda: kaip visame šiame kontekste atrodo Lietuvos laikysena? O ji, švelniai tariant, nėra graži. Prašome aktyvuoti 4-ąjį NATO straipsnį, bet patys ir toliau skiriame bene mažiausiai lėšų gynybai visame Aljanse.
Amerikiečiai vargu ar pamiršo ne itin išmintingus prezidentės Dalios Grybauskaitės išsišokimus, kai neįsigilinusi į detales ji paskubėjo kritikuoti JAV dėl raketinio gynybos skydo reformų ar branduolinių ginklų. O taip pat ir pasisakymus, kad girdi, tie 2 proc. nuo BVP gynybai niekur neįrašyti, tad jų ir nebūtina laikytis.
Laimei turime Zoknius, išvystytą infrastruktūrą, patirtį bei gerus derybininkus, kurie užtikrino, jog oro policijos misija tebevykdoma iš Lietuvos, o ne iš 2 proc. gynybai skiriančios Estijos, pasistačiusios naują oro pajėgų bazę.
Bet dabar jau ne laikas badyti pirštais, kalbėti, kas buvo, kas ką padarė ne taip, o atvirkščiai – žvelgti į priekį ir siekti, kad tas amerikiečių rūpestis mumis būtų pelnytas.
Tiesą pasakius, geriausia, kas Lietuvai nutiktų, tai tų naikintuvų, jų įgulų bei aptarnaujančio personalo nuolatinis dislokavimas Zokniuose.Tai tik dar labiau sustiprintų saugumo jausmą ir įpareigotų mus pasitempti.
Žinoma, reikėtų papildomų investicijų ir net įstatymų pakeitimų. Bet kai kalbame apie mūsų saugumą – tai įveikiami formalumai, juk pasididinti algas parlamentarai sugeba labai lengvai ir greitai. Nes jei jau deramai nesugebame rūpintys savo saugumu patys, jei visuomenėje laisvai siautėja Lietuvos nepriklausomybės šalininkai, bent jau leiskime lyderiams parodyti pavyzdį.
