Iš tų maždaug 3,3 mln. hektarų, kurie deklaruoti kaip dirbami, tik nedidelė dalis yra keliuose regionuose, kur ta žemė tikrai derlinga ir patraukli, rašo „Lietuvos rytas“.
Žemės ūkis, kuris stena lyg paskutines vagas plėšiantis kuinas, ant kojų vis dar pastovi daugiausia dėl ES finansinės paramos.
O ką daro Lietuva? Kaip ir dažniausiai, griebiasi ryžtingų žingsnių. Vienas tokių – referendumas, skirtas išvis uždrausti žemę įsigyti užsieniečiams.
Jei jis pavyktų, į didėjančius tuščius plotus niekas jau greičiausiai nebeįžengs per amžius, be to, ant plauko bus pakabinta ir ES parama žemės ūkiui, ir pati šalies narystė Bendrijoje.
Tad lieka pasveikinti tuos 300 tūkst. savo parašais šiuos užmojus parėmusių tautiečių, kurių didelė dalis gyvena miestuose, o apie žemės ūkį išmano kaip Knysliukas apie debesis.
Pagaliau nubudo ir valdžios viršūnės – puolė tautos raminti ir įtikinėti, kad joks užsienietis čia ir taip neis, nes tiesiog išsigąs saugiklių brūzgynų.
Kai konservatoriai paskelbė savo projektą, kuriame trūko tiktai reikalavimo žemės pirkėjams atmintinai mokėti Maironį ar K.Donelaitį, saugiklių sąrašą sukūrė ir Seimo Kaimo reikalų komitetas.
Užtrenkti duris atvykėliams ne iš ES. Įsileisti tik patyrusius ūkininkus, tą įsigytą sklypelį jie turės įsipareigoti purenti ne mažiau kaip pusę dešimtmečio. Tai – tik keli reikalavimai, o kai kurie net patiems jų kūrėjams pasirodė per griežti.
Gal turėtų būti dar griežtesni? Tuomet tikrai būtume dirvonuojančių žemių rekordininkai.
