„Žemės ūkio skyriaus vedėjas apsiriko. Jau nuo dešimties karvių mūsų pusiau natūrinis šeimos ūkis tapo pelningas.
O jis sakė, kad taip atsitiks, kai turėsime dvidešimt“, – teigė 52 metų Valdas Rinkevičius.
47 metų žmona Dalė pasakojo, jog visada visus darbus nudirba patys su vaikais, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
Kai jėgų dar turėjo, padėdavo ir abiejų mamos.
Tačiau abu sutiko, kad tvirtais ūkininkais tapti padėjo įvairūs seminarai, mokymai, nuoširdūs nuolatiniai Lietuvos žemės ūkio konsultacinės tarnybos Alytaus ir Varėnos biurų darbuotojų patarimai.
Specialistai gyrė šių ūkininkų norą ne tik melžti, sėti, pjauti, bet ir nuolat mokytis, domėtis augalininkystės ir gyvulininkystės naujovėmis, o pasitarus patiems priimti protingus sprendimus.
Dirba savą ir svetimą žemę
Bendrių kaime, prie pat Miroslavo, įsikūrę Rinkevičiai dirba 15 hektarų nuosavos žemės ir tiek pat svetimos, išsinuomotos pagal panaudos sutartį.
Šeima penkis hektarus kasmet apsėja žieminiais ir vasariniais javais – rugiais, miežiais, kvietrugiais, kviečiais.
Kiti palikti pievoms, kurių atskirus plotus kas penkerius metus ūkininkai atnaujina: aparę pasėja žieminių javų, kitąmet – vasarinių, o trečiais metais – įsėlį su žolės mišiniu.
Beveik viską sušeria karvėms, tačiau ir kiaulėms, ir paukščiams, ir sau pasilieka, kad ant stalo visus metus nieko netrūktų.
Net dukros Irmos šeimai į Angliją per pažįstamą tolimųjų reisų vairuotoją dažnai nusiunčia mėsos, sviesto, sūrio, kiaušinių, svogūnų, bulvių, net raugintų agurkų, kopūstų, konservuotų pomidorų.
Tad dukra su žentu svetimoje šalyje valgo tą patį, ką ir jie.
Pradėjo nuo dviejų karvių
Šeimos ūkį Rinkevičiai įregistravo prieš dešimt metų, tuomet turėjo dvi juodmarges karves ir šešis hektarus – Dalės ir Valdo motinos Veronikos Rinkevičienės sklypus.
„Viskas – iš karvių. Jos yra senojo genotipo Lietuvos juodmargės, todėl kasmet po 620 litų už kiekvieną gauname išmokų.
Turime šešiolika melžiamųjų, o netrukus dar keturios telyčios veršiuosis.
Patys iš jų pragyvename, vaikams padedame, perkame techniką ir namą remontuojame.
Išleidome dukrą Irmą ir sūnų Mykolą į mokslus. Statybų inžinieriaus išsilavinimą turintis Mykolas po darbo savivaldybėje skuba padėti.
Ir jau šešiolikos metų jaunėlis Lukas neatsisako“, – papasakojo Rinkevičiai, kupini pagarbos vienas kitam ir nestokojantys švelnaus humoro.
D.Rinkevičienė ant vyro nepyksta, kad jis neišpildė savo pažado, kai aštuoniolikametę iš gretimo kaimo parsivedė į tėvų namus ir žadėjo netrukus kraustytis gyventi į miestą.
Ji tuomet dirbo siuvėja Alytuje, o jis – medvilnės kombinate.
Nutiko taip, kad praėjus vos porai mėnesių po jaunos poros vestuvių mirė Valdo tėvas Petras Rinkevičius.
Našle likusi motina pareiškė, kad ji irgi nebus kaime, jei sūnus su marčia išsikels.
Motinos pamokos fermoje
„Mama 30 metų kolūkyje dirbo melžėja. Aš, kaip jos pagalbininkas, nuo aštuonerių metų sukiojausi prie karvės uodegos.
Taip ir pasilikau. Žmoną irgi išmokiau. Sutemus, kai niekas nematydavo, kad nesijuoktų, liepdavau tūptis ir melžti“, – juokdamiesi abu prisimena tuos laikus.
1961-aisiais, kai gimė iš penkių vaikų jauniausias Valdas, pastatytą namą motina perrašė jam.
Ištvėrė sunkų rankų darbą
Šeima iš pradžių daugelį darbų nudirbdavo rankomis.
Ne tik taip melždavo, bet šienaudavo, grėbdavo, šieną veždavo į klojimą.
Dabar jau turi visą šiems darbams palengvinti reikalingą techniką, tad abu tvirtina, kad jie nebesunkūs.
Visą laiką vaikai Irma ar Mykolas irgi padėdavo tėvams, o jaunėliui dešimtokui Lukui teko lengvesnė dalia, nes jis susidomėjo technika, kurios kieme vis daugėja.
Prieš porą metų prie namų iškastu tvenkiniu jaunėlis labiausiai džiaugiasi.
Čia ne tik maudytis, bet ir pažvejoti galima.
Turi pagalbininką
„Vasarį už 71 tūkstantį per pastaruosius metus sutaupytų litų pirkome apynaujį traktorių „John Deer“. Dabar tris turime.
„Belarus“ buvome pirkę naują, T16 – naudotą.
Su Luku perrinkome pastarojo variklį, o kitą kartą jau vienas mokės remontuoti.
Aš pats to išmokau prieš tarnybą armijoje, lankydamas lengvojo automobilio ir vilkiko vairuotojų kursus“, – pasakojo V.Rinkevičius.
Kovo 18 dieną jis ketina prie namų atlikti trijų traktorių ir trijų priekabų techninę apžiūrą, o po to sukti tiesiai į laukus.
„Kai žemė prie noragų nebelimpa, skubu sėti, kad dirvos neperdžiūtų. Žiemkenčius iki rugsėjo 8 dienos išberiu į dirvą“, – aiškino ūkininkas.
Perka gerai apgalvoję
Šeima viską perka labai gerai apgalvojusi, tik ko tuomet labiausiai reikia.
Tik kartą 2005 metais ėmė 15 tūkstančių litų paskolą iš banko pieno šaldytuvui ir agregatui pirkti, kol gaus paramą pagal Pieno direktyvą.
Žmona vyrui papriekaištavo, kad dėl prieš dvejus metus įsigyto transporterio, kuris iš tvarto mėšlą išmeta į lauką, jis apsiriko. Tai reikėjo padaryti gerokai anksčiau, nes tris kartus per dieną atliekamas darbas buvo labai sunkus.
Grūdus mala marijampoliečiai
Šeimai labai praverstų šieno ritinių presas-vyniotuvas, jeigu pavyktų rasti padėvėtą, bet dar geros būklės.
Žiemai reikia paruošti apie 200 ritinių šieno. Vienas atsieina ne mažiau kaip 40 litų.
Patys ūkininkai nebemala grūdų nuo tada, kai su bendrove „Repulsas“ iš Marijampolės sudarė sutartį.
Už vieną toną tenka sumokėti 51 litą, bet marijampoliečiai už tą kainą patys išsiveža ir parveža, prideda į pašarą įvairių naudingų karvėms priedų.
Dėl to pagerėjo ir primilžiai, ir pieno riebumas.
Kiekviena karvutė per metus duoda ne mažiau kaip 6 tonas pieno, o rekordininkės Rykštė ir Žaibė – net iki 8 tonų.
Valgyti gamina vyras
Tvarte vietos užteks daugiausia 22 karvėms, bet šeima ir nenorėtų daugiau.
Tik žemės neatsisako nusipirkti, jei kas pasiūlo, perka net ir po keliolika arų.
„Nejaunėjame. Tik greičiau pavargstame. Reikia taupyti jėgas, pasidžiaugti šeima. Dukra Irma su puikiu žentu Karoliu prieš mėnesį mums padovanojo anūką Nojų. Tikiuosi, ir Mykolas skubės parvesti žmoną.
Džiaugiuosi, kad žmona dėl ūkio visada buvo didelė entuziastė, pritarė mano idėjoms.
Kasdien kartu dirbame visus darbus.
Vienas kitą girdime, vienas kitam padedame.
Tai labai gerai. Tada ir sekasi ūkininkauti, ir sutari“, – įsitikinęs V.Rinkevičius.
Žmona juokavo, kad ji kasdien dirba, o vyras kas ketvirtą dieną ilsisi – išeina parai dirbti Miroslavo ugniagesių komandoje.
Bet pažįstamiems papokštavus, kad jos vyras darbe atostogauja, Dalė atkerta, jog kai Valdas dirba, jie verkia.
Kas ketvirtą rytą penktą valandą D.Rinkevičienė keliasi viena ir skuba į kieme esantį tvartą melžti ir šerti karvių, išvežti mėšlo.
„Ji visada keliasi anksčiau. Bet aš truputį anksčiau grįžtu iš tvarto. Mano darbas – paruošti pusryčius su kava.
Tai irgi pažadėjau Dalei prieš susituokiant. Bet šį pažadą su malonumu tęsiu iki šiol.
Ir ne tik pusryčiais pasirūpinu. Išvirti sriubą vieni juokai. Savaitgaliais kepu bandas, kugelį, verdu arba kepu ir cepelinus“, – pasakojo V.Rinkevičius.
