Kurios nors iš jų dviejų. Turiu omenyje politinės smerties. Regis, greičiau Seimo pirmininkės su visa jos komanda laukia Titaniko likimas. Ir tik premjeras Algirdas Butkevičius šioje kovoje, paradoksaliai, išlieka Lietuvos stabilumo garantu. Nes visuotinėj isterijoje kažkas turi išsaugoti ir šaltą protą.
Ne aš vienas taip manau. Štai, vieno anoniminio piliečio netaisytos mintys ir netaisytas tekstas: ”Vai, vai, kaip apsidirbo feminisčių judėjimas, kai į dvi aukščiausias Lietuvos valdžios vykdytojų pareigybes pateko moteriškės- valdžioje sutarimo nėra. Na, o jeigu nebūtų vyriškos tarpinės - Butkevičiaus, tai be jokių revoliucijų Lietuva būtų sužlugdyta. Po tokios pamokos mąstantys rinkėjai už moteriškes nebalsuos, nes iš tokio moteriškų intrigų ir rietenų cirko tikrai nieko gero negalima laukti”.
Na, siūlau nekreipti dėmesio į tradiciškai mąstančio šio žmogaus požiūrį į moterį, bet kaimietiškos racijos yra. Taigi, laikas įrodyti, kad politologų, žurnalistų, dešiniųjų ir kairiųjų burnojamas premjeras A.Butkevičius be jokios ironijos išties tapo stabilumo garantu. Taip, jis nepamainomas nuomonės keitėjas, pasitaiko, kad ne kelis kartus per dieną. Taip, kartais pasiūlo, bet ir vėl atšaukia savo pasiūlymą.
Taip, jo pasisakymai neretai reikalauja papildymo aiškumo dėlei. Taip, dėl kažin kokių priežasčių jis vis skydu stoja už tą piktybiškai nusikalbantį, žmones įžeidinėjantį bei politiškai niekam tikusį B.Bradauską. Taip, nuvažiavo į Sočio olimpiadą, nes nori gerų prekybinių santykių su Rusija. Nors ta Rusija jau trypia ukrainiečius. Nurodo ir kitą nusikaltėlį, su kuriuo greitai turėtų susitvarkyti – Lietuva. Čia juk „Maidano fašistai buvo apmokyti“.
Ir vis dėlto, Lietuvos ekonomika žengia pirmyn. Svarbiausi energetikos projektai leisiantis sumažinti priklausomybę nuo neprognozuojamos Rusijos, - vykdomi. Suskystintų dujų terminalas statomas, laivas „Nepriklausomybė“ šiemet jau bus Klaipėdos uoste, elektros jungties darbai su Švedija tęsiami. Premjeras dėl euro stoja kryžiumi - sausį jau turėsime šią valiutą.
Čia, beje, buvęs premjeras G.Vagnorius paskelbė, kad pradings visos sukauptos Lietuvos banke mūsų valiutos atsargos, todėl jas tučtuojau reikia išnaudoti. Tačiau ekspertai ir premjeras atmetė tokį pavojingą siūlymą. Kitaip tariant, A.Butkevičius skiria kas ekonomiškai naudinga Lietuvai ir kas ne.
Bet sakote, norėjo įvesti automobilių mokestį? Teisingai. Iš kažkur pinigų pensininkams jų pensijoms kompensuoti paimti? Ypač dešinieji šaukia, kad taip negalima, žūsim, griūsim. Tai kam tas pensijas sumažinote? Kas liepė nesiskolinti iš TVF žemiausiomis palūkanomis? Latviai tai padarė ir jau turi eurą.
Palaukite, ponai, betgi Vyriausybei vadovauja premjeras –socialdemokratas, prižadėjęs žmonėms socialinį teisingumą! Na, tokį, skandinavišką. O jis kainuoja. Kainuoja labai brangiai. Norime gyventi kaip Švedijoje, o mokėti už tai nenorime? Norime aukštesnio minimalaus atlyginimo, bet daugiau dirbti nenorime? Norime geresnio gydymo, bet nepatenkinti sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio kova prieš kyšius ligoninėse?
Čia kaip su asignacijomis kariniams reikalams. Gintis norime, bet išleisti gynybai – ne. Taip padarė valdžioje buvę dešinieji, atėmę pusantro milijardo litų iš krašto apsaugos. O šiandien rėkia, meluoja. Nors Vyriausybė ką tik paskyrė dar šimtą milijonų litų krašto apsaugai. Dabar pabandykite dar kartą aiškinti, kad socialdemokratai ir premjeras yra prieš Lietuvos saugumą. Norite didesnio saugumo?
Gerai, skirkime savo krašto gynybai 14 procentų BVP, kaip tai daro Izraelis. Arba bent 6 procentus nuo BVP, kaip tai kadaise darė švedai. Galėsime laisvai sugrąžinti šauktinių kariuomenę ir po tanką ant kiekvieno kampo.
Ak, mūsų ekonomika šito neleidžia? Kai premjeras sako, kad tam pinigų nėra, o jeigu yra, tai atsisveikinsime su euru, tai kas tie, reikalaujantys atsisakyti dar vieno svarbaus Lietuvos politinio saugumo elemento? Gal putlerininkai J.Pankos ir R.Ozolo veidu?
Kritika premjerui, išskyrus konstruktyvi, nelimpa. Pavyzdžiui, ekonomikoje, nes ten bent kol kas einama teisinga linkme. Tai gal prilips politinėje plotmėje? Siūlau atidėti mano straipsnio pradžioje sudėtus pastebėjimus apie premjero kažkurias ne vieną erzinančias asmenines savybes ir vėl pasižiūrėti šaltai. Į tai, kaip premjeras ir jo komanda Seime bei vyriausybėje elgiasi su savo trenktais koalicijos partneriais.
Tai galima įvardinti vienu vaizdiniu: jis juos laiko už gerklės. Ir teisingai. Bet kai įkyrės iki gyvo politinio kaulo, mes juos per bortą ir turėsime galimai sąjungą su rimtomis opozicinėmis partijomis. Ypač, kai mums visiems vėl grasina Kremlius. Juk negali tokiomis rimtomis aplinkybėmis koalicijoje su kairiaisiais sėdėti Lietuvą Maskvoje šmeižę darbiečiai, iš ES dingti siekiantys „tvarkiečiai“ ir imperialistinę Rusiją šlovinantys tomaševskininkai. Taigi, premjeras vis dar laiko tuos „partnerius“ už gerklės.
Sakote, premjeras labai atsargiai pasisako apie sankcijas Rusijai? Sako, viskam savas laikas? Teisingai daro. Kaip ir krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, stabdydamas paniką. Jis yra chirurgas, negalintis panikuoti. Tuo pat ir veiksmo žmogus. Ramiai sakantis tiesą apie mūsų galimybes gintis ir apie Dievo bei kairiųjų, konservatorių bei liberalų duotą narystę NATO.
Norite, kad Lietuva deklaracijomis išsišoktų iš bendro senųjų ES valstybių fono? Tai pagrįstai daro mano pastoviai kritikuojama prezidentė šiuo metu. Šį kartą ji sako teisingus dalykus namuose, ES ir JAV: nebijokime, nepanikuokime, ginkimės. Šią poziciją remia ir socialdemokratų politikai su premjeru priešakyje. Taip, norėtųsi, kad būtų kalbama viena burna, kad kiekvienas sakinys būtų išmastytas ir patvirtintas bendru svarbiausių Lietuvos institucijų sutarimu. Ir kuo greičiau.
Čia – ir mūsų, laisvos, rimtos žiniasklaidos vaidmuo. Mūsų atsakomybė – reikalauti aiškumo. Bet be jokių paviršutiniškumų, skiriant asmeniškas simpatijas ir antipatijas nuo objektyvių procesų bei veiksmų. Akivaizdu, mūsų valdžioje esantys politikai tik ką atsikėlė nuo Seimo kėdės.
Viena, būnant eiliniu Seimo nariu kalbėti Seime nesąmones, bendrauti su spauda nerišliais sakiniais, nepilnais argumentais, visai kita - atstovauti Vyriausybei, kai į tave nukreiptas pasaulio žiniasklaidos objektyvas. Tai suprasti, pavyzdžiui D.Grybauskaitei truko penkerius metus ir tai dar vis klumpa lygioje vietoje, kaip su tuo nevykusiu pareiškimu skirtu savo oponentei Seime (nors sako, kad ne jai).
Kad ir kaip norėčiau, kad tai būtų tiesa, bet čia reikia rimtų įrodymų. Todėl ir šį kartą žvelgiama į premjerą A.Butkevičių, kaip į Lietuvos stabilumo Rusijos agresijos fone garantą. Premjeras neturėtų leisti įžiebti visu neigiamu gražumu jau nebejuokingam kivirčui tarp dviejų ambicingų ponių.
Nebus įrodymai pateikti, - turi būti prezidentės atsiprašymas ar nedviprasmiškas pareiškimas. Tegul ji pasimoko iš premjero. Jis nebijo atsiprašyti už savo klaidas ar klaidingus sprendimus. Čia ir glūdi didžios dalies visuomenės simpatijų jam kaip asmeniui priežastis. Tai va, toks įdomus mūsų politinio gyvenimo vaizdas. Juk sakiau, kad Lietuvoje nuobodu nebūna.
