Tikėjausi rasti dešimtis straipsnių, kuriuose Estijos parlamentas ir vyriausybė ragina susilaikyti nuo bet kokių pareiškimų prieš Rusiją, bet mano pastangos buvo bevaisės. Užsienio reikalų ministras Urmas Paetas pareiškė, kad Estija nepripažįsta referendumo Kryme dėl prisijungimo prie Rusijos, o didžiosios kaimynės veiksmus prieš suverenią Ukrainą pavadino agresija.
Estijos gynybos ministras Urmas Reinsalu paprašė JAV, didžiausios NATO narės, sustiprinti estų oro erdvės apsaugą: “Dėl Rusijos agresijos padėtis Europoje pasikeitė, esu labai patenkintas, kad Estijos sąjungininkas greitai sureagavo į mano prašymą”.
Lygiai tą patį kalba, taip pat veikia ir Lietuvos vairininkai. Jie nėra radikalesni už estus. Tiesiog visi suvokia, kad Europos žemėlapis gali būti apkarpytas – tas, kuris rankoje laiko žirkles, gali nesustoti ties Krymu.
Tačiau V.Kaikariui ir panašiai mąstantiems žmonėms dar reikia įrodinėti, jog žirklių smaigaliui palietus Baltijos valstybes, ekonomika smigtų į dugną. Milžinišką smūgį patirtų visas finansų sektorius, biržas imtų krėsti drugys, tūkstančiai verslo sandorių sužlugtų. V.Kaikario dešrų verslui iškiltų jau ne laikinų nuostolių, o visiško kracho pavojus.
Dar nė viena teritorija, į kurią įkėlė koją rusų kareivis, negali pasigirti ekonomikos pavasariu. Abchazija, Šiaurės Osetija, Padniestrė, kaip ir šalys, nuo kurių jos buvo atplėštos, ypač sunkiai suduria galą su galu.
Lietuva negali prisisemti į burną vandens, nes tylėjimas sukeltų trintį su civilizuotu pasauliu, į kurį daugelį metų veržėmės po Nepriklausomybės atkūrimo. Niekas mūsų nesuprastų – nei NATO, nei Europos Sąjunga, nei kitos tarptautinės organizacijos, kurios yra mūsų skydas nuo Rytų grobuonio čiuptuvų. Grobuonio, pripažįstančio tik jėgą.
Nesuprastų mūsų ir tie, kurie neverkšleno 1990 metais per ekonominę SSRS blokadą, vėliau užslinkusią milžinišką infliaciją, rizikavo gyvybėmis 1991-ųjų sausį, tie, kuriems nesvetimas patriotizmo jausmas, kurie pajuto laisvės ir demokratijos privalumus.
Nesinorėtų, kad Lietuva atrodytų kaip šalis, kuriai svarbiausia – parduotų dešrų ar sūrių kiekis.
