Ptn su Ptn pavarde yra Ptn, - nieko čia nei pridėsi, nei atmesi. Tačiau kai kalbu apie „įsimaišymą“, turiu galvoje prieš eilę kartų, - privalome tai fiksuoti, - įvykusį rūšinį susikryžminimą, prigimčių sukergimą tarp elfų ir žmogaus padermės, kurio savotiškas rezultatas yra ponas Ptn dabartiniu pavidalu.
Drauge reikia pastebėti, kad toje mutacijų sekoje pono Ptn dabartiniu pavidalu atvejis iliustruoja faktą, kad elfiškoji prigimtis tapo dominuojanti, viską užgožianti, o iš žmogiškojo skiepo liko tik liūdnas prisiminimas ir nominalus pavadinimas „Ptn“.
Todėl nesiginčyčiau, jeigu kažkas pultų įrodinėti, kad žmogiškumo pavidalai čia ilgą laiką buvo tik biologinė terpė elfiškosios prigimties kapitalizacijai, perteklinis mimikrijos žaismas, kol pati gamta galop atmetė simbiozės galimybę, parodė atsitiktinės kombinacijos negyvastingumą.
Kaip žinome, neteisėti eksperimentai bandant sukryžmini beždžionę su žmogumi baigėsi AIDS protrūkiu, o pačios gamtos žaismas sukergiant elfą ir žmogų – Ptn išeiga. Taigi ponas Ptn dabartiniu pavidalu – tai išgrynintas elfas su nuliniu žmogiškumo laipsniu. Tai rodo daugybė rodiklių.
Pradėkime nuo paprasčiausios apžvalgos, objekto apžiūrėjimo iš visų pusių. Pono Ptn veidas yra tipiškai elfiškas – trikampės formos, reljefiškas, reti rusvi plaukučiai vos dengia pakaušį, ausys lengvai smailėjančios. Visos kūno pozos ir povyzos – mergaitiškos, su lengva drovumo aurą. Eisena – krypuojanti.
Kyla klausimas – kodėl ponas Ptn vaikščioja taip grakščiai krypuodamas, lengvai pasisupdamas į pašalius, prieš žengdama kiekvieną žingsnį? Tai nuo senų laikų domino ne tik mūsų pseudo-psichoanalitikų bendruomenę, bet ir visus kitus psichopatus.
Ponas Ptn visiškai neprimina seno barzdoto jūrininko, taigi pirmoji hipotezė apie denio įtaką gyvenimo būdui iškart atkrinta. Pats Ptn, kaip atrodo, nepastebimai norėtų įpiršti dar kitą nuomonę, kad tokie eisenos ypatumai neva atsiranda dėl ilgalaikių pratybų imtynių sporte, ypač sambo rungtyje.
Jeigu prisimenate, prieš pradėdami kovą imtyninkai stovi vienas prieš kitą, truputėlį pritūpę ir drauge krypuodami į šonus, tokiu būdu rituališkai atkartodami gąsdinimo aktą, paveldėtą dar iš gyvūnų pasaulio.
Tačiau ponas Ptn nėra koks paprastas gyvūnas, o aukščiausioji elfo išsivystymo forma, lot. elffus artiodactyla, verčiant lietuviškai – porakanopis elfas. Taigi mums, psichopatologams, kaip ir mechanikos mokslų atstovams, ne didelė paslaptis, kad nekrintantis pernelyg į akis spyruokliavimas į pašalius, vaikščiojant ponui Ptn, atsiranda dėl kanopinio atsparos taško savitumo, lyginant su penkiapiršte pėda, amortizacijos sekoje, kai drauge dar bandoma nuslėpti šią mažytę paslaptį (papildomas krūvis).
Vaikščioti atsispiriant elfiškomis kanopomis batuose – didelis menas! Kita vertus, nepraleiskime progos savo ruožtu pastebėti, kad aukščiausioji žmogaus išsivystymo forma yra homo sabonis – lietuviškai tariant - paprastasis žmogus Sabonis.
Kaip save gerbiantis elfas ponas Ptn nejaučia jokio diskomforto dėl sielos trūkumo arba išvis neturi tokio trūkumo kaip siela, mainais disponuodamas faktiškai neriboto tūrio plaučiais, leidžiančiais ponui Ptn judėti ore, vandeniu, po vandeniu vienodai lengvai kaip ir žeme (ką ir matome pasikartojančiuose TV reportažuose).
Tačiau čia jau baigiasi psichologijos kompetencijos sfera ir prasideda pneumonologijos valdos.
