Ketinimai buvo gražūs - aikštėje įkurdinti garsiausius tautodailininkus, atskirti juos nuo vis labiau mugėje įsigalinčio kičo. Bet tautodailininkai liko atskirti ir nuo pirkėjų.
Ankstesniais metais žymiems tautodailininkams ir amatininkams mugės rengėjai taip pat skirdavo garbingą vietą - Gedimino prospekto dalį prie Katedros aikštės. Pirkėjų ir žioplių netrūkdavo. Bet šiemet mugės rengėjai persistengė.
Tad piktinosi, spjaudėsi tautodailininkai stypsodami tuščioje Katedros aikštėje, kūrė peticijas ir pažadėjo čia daugiau nieku gyvu nekelti kojos.
Iki šiol Kaziuko mugė aplenkdavo Katedros aikštę, mat Bažnyčios tarnai aiškino, kad turgus aikštėje šurmuliuodavo tik carinės Rusijos laikais. Tačiau kai Katedros aikštėje ėmė šeimininkauti savivaldybė, sumanyta triukšmingą renginį įsileisti į pagrindinę sostinės aikštę.
Juk pirkliai nuo seno buvo gavę privilegiją Šv.Kazimiero dieną Katedros aikštėje rengti turgų.
Beje, Kaziuko mugė iš aikštės buvo išvyta 1901 metais, kai čia buvo pastatytas paminklas carienei Jekaterinai II. Amatininkams liepta persikelti į Lukiškes.
Garsus puodžius V.Valiušis, susiviliojęs pasiūlymu prekiauti Katedros aikštėje, liko it musę kandęs. Tautodailininkas prisipažino, kad šiemet jo uždarbis buvo labai menkas.
„Kaziukas - ne vien pinigai. Tai pirmiausia šventė“, - ramino save puodžius.
Tačiau netrukus jis pridūrė: „Pirkėjas neaplenks, jeigu prekeivio akys švies. O jeigu jis piktas, susiraukęs, niekas neateis.“
Mugės rengėjas V.Urba teisinosi, kad tautodailininkus įkurdinus Katedros aikštėje siekta juos išgelbėti nuo grūsčių Gedimino prospekte.
Tačiau į Katedros aikštę lino dirbinius atvežusi J.Kepežinskienė rėžė tiesiai: „Suvaryti tautodailininkus į Katedros aikštę - netikęs sumanymas. Juk bažnyčios šventoriuje net per atlaidus saldainiais neprekiaujama. Prekeiviai buriasi toliau, už vartų. Kam miesto valdžia erzina dvasininkus?“
Nesutarimų su Vilniaus arkivyskupijos kurija dėl renginių Katedros aikštėje išties būta. Neįsileidę koncerto ar piktindamiesi dėl pramogų dvasininkai ne kartą yra pareiškę, kad jos nesuderinamos su Katedros aikštės sakraliniu pobūdžiu, su jos architektūrine ir kultūrine aplinka. Jie aikštėje norėtų matyti tik valstybinės reikšmės minėjimus, klasikinės ir liaudiškos muzikos koncertus.
Kas teisus? Tai, matyt, nulems ne miesto valdžios ar dvasininkų argumentai, o rinkos dėsniai. Jeigu ateis pirkėjai į Katedros aikštę, bus ir Kaziukas.
"Sostinė"
