Šiandien klausimas apie tikro, kruvino parako kvapą jau nėra teorinis dalykas. Iki jo – mažiau nei tūkstantis kilometrų nuo Vilniaus. Tauragės krašto gyventojams tai dar artimesnė realybė – kartais užtenka vien pažiūrėti į kitą Nemuno krantą.
Lietuvoje plėtojamas šalies gynybinių pajėgumų vystymo modelis puikiai tinka kariuomenės įvaizdžiui taisyti: „Aitvaras“, jūrų narai ir kiti specialiųjų pajėgų padaliniai yra savaime puikūs pavyzdžiai, kartu įgyvendinantys ir įspūdingas NATO misijas.
Kremliaus vykdoma faktinė Ukrainos okupacija verčia susimąstyti apie kitą Lietuvos gynybos medalio pusę – kas konkrečiai konflikto atveju, jeigu jis, neduok Dieve kiltų, turės reikalingus įgūdžius, mokės veikti suderintai ir nebijos ginti šalies nuo čia vaikščiojančių svetimos kareivių be atpažinimo ženklų?
Galiu atsakyti už save ir už dalį savo kovų draugų – mes ginsime Lietuvą. Deja, tik už dalį, nes bėgant laikui mes senstame: tiek kūnu, tiek dvasia.
Didėja pagunda laisvę iškeisti į šiltą guolį, kuris taip reikalingas ligotiems sąnariams, o ištikimybę idealams į storesnę piniginę.
Juolab, kad paaiškinimų ir pasiteisinimų savo moralinei išdavystei norint visada surasi: visa valdžia vagys, liaudis skursta, atimtos pensijos negrąžintos o premjeras pasididina atlyginimą nuo dvylikos iki penkiolikos tūkstančių, visi jie tokie, tik tai sau, tai gal ne taip blogai ir prie ruso buvo. Tokių ištižusių ir praradusių kovinę dvasią deja, bet ir mūsų gretose pakanka, kituose visuomenės sluoksniuose manau jų dar daugiau.
Iš dalies juos galime suprasti, visi kartu kovojome prieš okupantus, o dabar savi elgiasi šlykščiau negu okupantai. Tačiau reikia atsiminti, kad valdžios vyrai ir moterys tai ne Lietuva ir ne juos reikia ginti, o Tėvynę. Dauguma mano kovos bendražygių tai supranta, tačiau ar to pakaks?
Šiandien ypač lengva suvokti, jog ilgalaikis Kremliaus parankinių vykdytas smegenų plovimas yra pasiekęs „puikių“ rezultatų – penktoji kolona Lietuvoje jau tokio masto, jog NATO partneriai nebegali visiems Valstybės gynimo tarybos nariams patikėti savo informacijos. Ar kitas žingsnis – mūsų pašalinimas iš NATO?
Norinčių gėlėmis pasveikinti svetimus tankus Lietuvoje netrūko ir iki antrojo pasaulinio karo. Šiandien tokių tikrai vėl pakaktų. Jau girdžiu jų ironiškus klausimus, kuo Raudonosios armijos tankai 1940-ųjų Vilniuje skiriasi nuo JAV naikintuvų Zokniuose 2014-aisiais? Atsakymas paprastas – atriedėjus tarybiniams tankams, netrukus jau traukiniais atgal išriedėjo pirmieji Sibiro naujakuriai, o Lietuvoje pradėti organizuoti laisvi ir nepriklausomi rinkimai, kuriuose tautos valia tapo stebėtinai nuosekli ir vieninga.
Tad grįžtu prie savo klausimo – kas ims šautuvą (prieštankinį pabūklą, lazerinį raketos taikiklį ar kompiuterį) į rankas ir ginsis nuo Kremliaus atakų?
Jeigu būčiau nepataisomas optimistas, tai tikėčiausi, kad nuolatiniai Lietuvos kariuomenės samdiniai ir NATO partneriai atliks visą darbą už mus visus. Tačiau esu realistas, ir manau, jog to nepakanka. Juk matome, kaip atsargiai, mekendama ES drausmina Rusiją, kol kas Europa ir JAV nesustabdo separatistiniu referendumu pridengtos Rusijos agresijos Kryme.
Vienintelis būdas – tai sekti Šveicarijos, Izraelio ir kitų valstybių pavyzdžiais. Kiekvienas suaugęs pilietis ir pilietė turi privalomai ruoštis šalies gynybai, didžioji krašto apsaugos sistemos lėšų dalis turi būti skirta būtent mūsų visų – eilinių piliečių – įgūdžiams tobulinti, ugdyti pilietiškumą. Kai kiekvienuose namuose atsiras seifas su šaunamaisiais ginklais, tai svetimšaliams kariūnams be atpažinimo ženklų drąsiai vaikščioti po mūsų kiemus taps žymiai sudėtingiau.
Tokio požiūrio kaina nėra jau tokia didelė – jeigu savo įsipareigojimą gynybai skirti 2 proc. BVP įvykdytume, tai jau per vienerius metus valstybės lėšomis kiekvienoje šeimoje galėtų atsirasti po vieną automatą.
AK-47 kainuoja ~1 tūkst. Lt, o 1 mlrd. Lt – suma, kuria apytiksliai turėtų būti padidintas metinis krašto apsaugos finansavimas.
Kur kas brangiau Lietuvai gali kainuoti norai sutaupyti lėšas gynybinio biudžeto sąskaita, išsaugoti palankius verslo santykius su kaimynu, kuris derėtis į svetimą kiemą atvažiuoja tanku.
G.Labanauskas Kauno miesto savivaldybės tarybos narys, Afganistano karo dalyvis.
