„Kreipsiuosi į teismą. Jie privalo atlyginti man padarytą žalą – privalo sumokėti už sudaužytus meno kūrinius, išlaužytus medžius, tarp jų – ir kinišką vyšnaitę“, - Linas grūmoja tiems paslaptingiesiems, kurie prie jo būsto Užupyje buldozeriu išstumdė subūdavotą verandą ir visa, kas buvo joje sukrauta, nepalikdami akmens ant akmens.
Karo dvasia Užupyje sklandė ir visą praėjusią savaitę. O ir šį savaitgalį į Kreivąjį skersgatvį ne kartą suko policija.
Ginčai dėl namo
L.Cicėnas Užupyje, Kreivajame skersgatvyje esančiame būste gyvena nuo 1991-ųjų. „Tas mano gyvenimas atspindi ir Lietuvos įvykius, - kerta dailininkas. O jų – margumynas“.
Linas kalba karščiuodamasis, žadėdamas „visus iššaudyti“, bet tai – jo kalbos stilius. Tokio kalbėjimo per pastaruosius 20 metų dar jokia Vilniaus valdžia dorai nesugebėjo išklausyti, o jie ir išklausė, nesugebėjo perprasti.
Užtat dailininkas pasiekė to, dėl ko buvo ujamas bene nuo 2006-ųjų, kai jam buvo liepta išsikraustyti iš socialinio būsto. Tas keturių kambarių kreivokas šleivokas namas buvo pripažintas avariniu, tačiau Linas sugebėjo įrodyti, kad statinys dar ilgai stovės. Ir su žmona Rūta bei sūnumi jame pagaliau gyvena teisėtai.
„Taip, tai socialinis būstas. Bet aš jį suremontavau, - paklojau daugiau pinigų, nei jis vertas, - patikino dailininkas. - Būčiau jau seniai susitvarkęs nuosavybės dokumentus, - jį nusipirkęs, jei tik turėčiau gerų pažinčių. Septynerius metus įrodinėjau, kad namas nėra avarinis. Įrodžiau.
Bet Lietuva – beviltiškai korumpuota šalis. Absoliučiai korumpuota. Ir mane ne kas kitas, bet advokatai ištraukė iš tų baisių Nepriklausomos Lietuvos tarnautojų nagų. Ir savivaldybė pagaliau sudarė su manimi neterminuotą nuomos sutartį. O tie tarnautojai laimingai „tarnauja“ ir šiandien“.
L.Cicėnas tikino, kad prieš dvidešimt dvejus metus atsikraustęs į Užupį jis rado visiškai nugyventą medinį namą: be langų, durų, elektros instaliacijos. Stogas buvo kiauras, o grindys – supuvusios. Ir jį pavertė gyvenamu.
Dailininkas ne kartą juokavo, kad pardavęs vieną paveikslą, net dalį Rotušės aikštės nusipirko. „Vienas statybininkas pardavė”, – prieš gerus metus aiškino smalsuoliams, žingsniuojantiems per senomis trinkelėmis išklotą kiemą. O štai dabar tas trinkeles išvartė sunkiasvorė technika.
Kieme - kaip po karo
„Mano vyriausiam sūnui dabar – 18 metų. Jo mašina stovi kieme, o kaip jis dabar išvažiuos? Kieme išvaryti visi grindinio akmenys. Buvau pastatęs verandą, išgrindęs ją akmenimis, sukrovęs savo kūrinius. Ir ką? Atvažiavo su buldozeriu ir viską išstumdė, viską išdraskė tie gyvuliai-zombiai: į nieką nekreipdami dėmesio, nustūmė visa tai, kas man priklausė“, - pyko dailininkas.
Jis negali atleisti ir už tai, kad, jo žodžiais tariant, į tą bendrą kiemo teritoriją, - į valstybės žemės sklypą, kurią rengiamasi privatizuoti, atklydę žmonės iš jo atvirai šaipėsi.
„Esą, man ten niekas nepriklauso, esą, jau prieš dešimtį metų viskas išdalinta. „Čiuku-čiuku“ - šaipėsi iš manęs nepažįstamasis, dėvintis tautiškų spalvų kepuraitę su dar viena persona, - naujuoju kaimynu. Iš baimės basas buvau išlėkęs į kiemą, o jie man per nuogas kojas ėmė baksnoti savo batų kulnais aiškindami: „Čiuku-čiuku, čia – mūsų žemė“, - tokio pažeminimo neįstengė pakelti Linas.
Jis viliasi: „Gal Vilniaus miesto abejingos tarnybos gal kažkaip sureaguos? Gal prokuratūra įsikiš? Juk tai - nusikaltimas. Žemės nuosavybės klausimai turi būti sprendžiami teisiškai. Niekas manęs juk net neįspėjo, kad taip gali nutikti“.
Mįslinga teisybė Kas neduoda dailininkui ramybės ir kam jis pats tampo nervus, sunku suprasti.
Atrodo, kad triukšmas kilo dar ir dėl to, kad maždaug prieš porą metų L.Cicėno subudavotą priestatėlį statybų inspekcija pripažino kaip "neteisėtą statybą". O pernai tą prilipdytą priestatą liepta nugriauti. Bet dailininkas - ne iš tų, kuriam gyvenime dokumentai ar įsakymai ką nors reiškia.
