Tarkime, jau praėjusią savaitę Lietuvoje buvo referendumas, apsaugotas rusų šarvuočių ir draugiškų taikos palaikymo pajėgų – nes juk reikia apginti skriaudžiamus kitakalbius, kurie buvo susirinkę į mitingus prie Klaipėdos miesto tarybos, Mažeikių bibliotekos ir Druskininkų miesto aikštėje.
Referendume didžioji dalis dalyvavusiųjų (niekas tiksliai nežino, kiek jų buvo – tačiau koks skirtumas, paskelbta, kad 89 proc. buvusių rinkėjų sąrašuose) balsavo už Lietuvos prisijungimą prie Rusijos Federacijos ir Kaliningrado srities.
Vakarų valstybės tą balsavimą pasmerkė, paskelbė nekonstituciniu ir neteisėtu ir palygino su totalitarinių valstybių tautos valios pareiškimo imitacijomis. JAV prezidentas Barackas Obama pareiškė gilų susirūpinimą ir dvi valandas kalbėjosi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris jam paaiškino, kad Lietuva yra dabar kaip Kosovas ir kaip Arizona – girdi, Kosovą amerikiečiai atplėšė nuo Serbijos, o Arizona pati 1912 metais prisijungė prie JAV, nes taip norėjo jo žmonės.
Dabar ir Lietuvos žmonės, sakė V.Putinas, apsisprendė būti su Rusija; kuri nieko negali padaryti, tiesiog tokia – lietuvių valia. B.Obama dar kartą pareiškė susirūpinimą ir, vėliau kalbėdamas žurnalistams, užsiminė, kad penkiolika, o gal net ir dvidešimt Rusijos pareigūnų gali netekti JAV vizų.
ES vadovai irgi pareiškė nerimą, o Vokietija – kuri visuomet palaikė Lietuvos laisvę, jei tokiam palaikymui pritarė Kremlius – paragino Vilnių ir Maskvą viską išspręsti derybomis. Pavyzdžiui, gražiuoju sutarti, kur Lietuvoje galėtų būti įkurdintos rusų taikdarių bazės ir kaip sanglaudos dvasios Lietuvos teritorijoje laipsniškai rusų kalba galėtų būti pripažinta antra valstybine, taip užtikrinant tautų lygybę.
Dvidešimt Prancūzijos parlamento deputatų, švietėjiškais tikslais dirbančių „Gazprom“ direktorių taryboje (nepilną darbo dieną), išplatino atskirą pareiškimą, kur visiškai pritarė kilniam Rusijos siekiui pasirūpinti savo tautiečiais visame pasaulyje. Prancūzai taip pat paragino lietuvius elgtis santūriai, nenaudoti jėgos ir susilaikyti nuo „kiršinančių pareiškimų“. Buvęs Prancūzijos prezidentas Jacques'as Chiracas pasakė interviu Lietuvos televizijos reporteriui: „nors kartą nepraleiskit progos patylėti, kaimiečiai jūs“.
Įsivaizduokite toliau. Dabar, kai jau skaitote šias eilutes, viena po kitos miestų tarybos Lietuvoje priiminėja „skubos tvarka“ sprendimus dėl ypatingosios padėties mieste ir (arba) rajone. Dėl tos padėties tarybos skubiai nusprendžia perduoti valdžią ypatingiesiems įgaliotiniams, kurie savo ruožtu pakeičia vietos policijos vadovus ir jų pavaduotojus.
Paskui paskelbia potvarkius dėl bendrojo policijos patruliavimo kartu su visuomenės draugovių nariais ir Rusijos taikdarių padalinių atstovais. Dėl techninių kliūčių – jokios politikos - baigiamas lietuviškų TV laidų transliavimas (skelbiama kabelinių ryšių profilaktikos ir atnaujinimo darbai, pradžiai porai mėnesių), tačiau gyventojai gali informacijos pasisemti iš neatlygintinai transliuojamų Rusijos ir Baltarusijos TV kanalų, kurie objektyviai ir be isterijos nušviečia situaciją.
Internetas kol kas veikia, tačiau vienas po kito paslaugų tiekėjai visiškai savanoriškai paskelbia prisijungią prie naujos savęs reguliavimo inciatyvos ir riboja kurstančio, provokuojamo ir tautų nesantaiką keliančio turinio platinimą savo sistemose. Daugeliui net smagiau – turinio mažiau, ir laiko gaištama mažiau. Netrukus techniniais sumetimais Lietuvos gyventojai nebeturi priėjimo prie socialinių tinklų, išskyrus „Odnoklassniki“ ir „Vkontakte“.
Ir ką tada tu, skaitytojau? Matau iš čia, kad net susinervinai nuo klausimo. Nes norėtum pareikšti man, kad nesitaikstytum, imtum ginklą į rankas, ir eitum kasti žeminės prie savo sodybos Aukštaitijos nacionaliniame parke, kur formuotum su bendradarbiais partizanų būrius ir sprogdintum geležinkelio tiltus, kad jais negalėtų iš Baltarusijos atriedėti traukiniai su taikos palaikymo pajėgų tankais.
Tik nepareikši, nes labai gerai žinai, kad greičiausiai taip nebūtų.
Jei ne pats, tai kai kurie žmonės iš tavo aplinkos sumurmėtų, kad geriausia būti tyliai ir labai niekur nesikišti („man politika mažiausiai įdomi“), o kiti be didelės reklamos įstotų į naujai sukurtą ir vis labiau populiarėjančią politinę partiją „Lietuvos sprendimas“, kurią noriai paremtų verslininkai („esame suinteresuoti gerais ir draugiškais santykiais su didžiaisiais kaimynais“). Partija ramiai ruoštųsi rinkimams ir gausiai ir gražiai reklamuotųsi (talkintų kai kurie visiems pažįstami žurnalistai, reklamos ir viešųjų ryšių specialistai, nes litas yra litas, nors su jais šiek tiek mažiau sveikintųsi draugų, bet juk visiems neįtiksi).
Svarbiausia, nelabai daugiau kas pasikeistų. Pavasarį būtų Kaziuko mugės ir per Verbų sekmadienį toliau galima bus nusipirkti verbų, krepšių ir matrioškų. Atvyktų visi mėgstamiausi atlikėjai – Filipas Kirkorovas ir „Liubė“ lankytųsi be jokių apribojimų, o aprimusi žiniasklaida jau nebekeltų nereikalingo ažiotažo. Tiesiog žmonės ateitų pasiklausyti gražios muzikos.
Žinoma, netrukus Lietuvos Respublikos pasus pradėtų planine tvarka ir savanoriškai keisti į Rusijos Federacijos asmens dokumentus, ir savanoriškas keitimas vyktų nematytai sklandžiai, ypač kai žmonės sužinotų, kad kompensacijos už šildymą ir pašalpos skiriamos tik su rusiškais pasais. Pilies gatvei Vilniuje būti grąžintas istorinis Maksimo Gorkio gatvės pavadinimas, ir jaunimas, dėvintis ironiškus marškinėlius su Če Gevaros portretu sakytų, kad „taip net įdomiau, vis kažkas naujo“.
Ir labai greitai apie laisvą Lietuvą garsiai kalbėtų tik kunigaikštis Vildaugas su pypke, vaikštinėjantis po Vilniaus Senamiestį ir garsiai šūkčiojantis. Bet jam niekas nedraustų to daryti – maža ką gali rėkauti vienišas keistuolis.
