Kitaip, būtų išdavystė iš Rusijos pusės. V.Putino teigimu, Ukrainos valdžia negirdėjo rusakalbių gyventojų ir totorių balso. Todėl jis kartu su naujais Krymo regiono vadovais pasirašė sutartį, kuria aneksavo šią, kitos valstybės teritorija, nors tą teritoriją jau Rusija buvo pripažinusi Ukrainai.
Prieš daugiau nei 75 metus, irgi kovo mėnesį, 1938-aisiais, Vokietijos vadovas Adolfas Hitleris, susitikęs su Sudetų žemės vokiečiais, instruktavo juos, kaip reikia elgtis Čekoslovakijoje, kur jie gyveno. Pamokė kelti vis labiau kategoriškus reikalavimus, kurių pagaliau Prahos valdžia neišpildys, o tada kreiptis pagalbos prašymo į Vokietiją. Kai šie taip ir padarė, A. Hitleris pareiškė, kad jis negali neatsiliepti į pagalbos šauksmą tautiečių, gyvenančių daug šimtmečių šiose istorinėse Vokietijos žemėse.
Kas buvo toliau, žinome: Sudetų aneksija ir Miuncheno susitarimas, kuriuo Europos šalys parodė savo silpnumą prieš agresorių. Ar po 75 metų Europa kažko pasimokė? Norėtųsi tikėti, kad taip. Vakarų pasaulis prabilo apie sankcijas agresoriaus aplinkai, kurios šių dienų pasaulyje gali būti gal net ir efektyvesnis ginklas, nei patys ginklai.
Kovo 18 d. V. Putino kalba parodė, kad ši Vakarų pasaulio žinia, lyg ir buvo išgirsta. Nors jis pareiškė, kad Rusijos valdžia nebijo jokių sankcijų, kalba skambėjo daug nuosaikiau Vakarų atžvilgiu, nei anksčiau. Jis, tiesa, ir toliau bandė aiškinti, kad Kryme daro tai, ką iki jo Kosove padarė jau Vakarai, bet kai kuriuos savo argumentus dėstė jau kitaip.
Pavyzdžiui, jis pripažino, kad skirtingai, nei Kryme, Kosove būta ir smurto ir aukų, todėl pateikė neįtikėtiną argumentą, kad į Krymą įvedė kariuomenę dėl to, kad visoje Ukrainoje buvo neramu, o žmonės žuvo Kijeve ir Rytų Ukrainoje.
V.Putinas bando rasti paaiškinimą savo veiksmui, kurio nepripažįsta visa pasaulio bendruomenė. Net ir ta pati Kinija, nors V.Putinas savo kalboje ją paminėjo, kaip palaikančią ar tiksliau susilaikančią. Dėl Krymo V.Putinas liko tik su Šiaurės Korėja.
O tai, kad JAV priėmė sprendimą įšaldyti aukštų Rusijos pareigūnų: paties V. Putino patarėjų, vicepremjero, Federacijos Tarybos vadovų sąskaitas Amerikos bankuose ir uždrausti šiems bei kitiems politikams atvykti į JAV, jau sukėlė sąmyšį Rusijos valdžios sluoksniuose. Europos Sąjungos sankcijos kol kas dar yra kuklesnės, labiau baudžiant Krymo, nei Rusijos valdžią. Bet kadangi buvo dar ir pažadas jas sugriežtinti, jei Rusija nekeis savo politikos Ukrainoje, tai ir gi, matyta pradeda veikti. Nors daug labiau veiktų V.Putino aplinkos oligarchų, V. Putino ,,piniginių“, sąskaitų užšaldymas.
V.Putinas tvirtino, kad Ukrainą skaldo ne jis, o tie, kas dabar yra Kijeve. Ir Krymas negalėjo gyventi su tokia banderininkų, nacionalistų valdžia, kuri yra ir neteisiška. Už visus įvykius Ukrainoje atsakomybę jis permetė Vakarams. V.Putino teigimu, šios šalys peržengė raudoną liniją. Kaip čia neprisiminsi, kad A.Hitleris už tai, kad, jo tvirtinimu, Sudetų vokiečiai buvo skriaudžiami, kaltino Prancūziją, kurios valią atseit tada Čekoslovakijos vadovai vykdė. V. Putinas pripažino, kad tai, kas vyko Ukrainoje gali ateiti ir į Rusiją ir čia, matyt slypi viena svarbiausių priežasčių, kodėl jis įsikišo. Jis taip pat stengėsi paneigti, kad Kryme įvyko agresija, nes, esant agresijai, paprastai žūsta žmonės, o Kryme to nebuvo. Rusijos prezidentas užmiršo, kad būna tokių agresijų ir aneksijų, kai kita pusė, siekdama išvengti aukų ar spaudžiama tarptautinės bendruomenės, nepaleidžia nei šūvio. Taip buvo ir nacių armijai atėjus į Sudetus.
Žinoma, Sudetai nėra tokia šventa žemė vokiečiams, kaip Krymas Rusijai. Bet kiek yra žemių labai svarbių kuriai nors valstybei, atsidūrusių kitos valstybės teritorijoje? Ar visas jas dabar siūloma toms valstybėms bandyti aneksuoti?
Grėsmingai nuskambėjo ir paminėjimas, kad Rusija nėra abejinga teritorijoms, kur įvyko svarbūs mūšiai Rusijos istorijai ir jos ginkluotosioms pajėgoms. O, kaip tada su Poltava, kuris vis dar yra Ukrainos teritorija? Ten Petrui Pirmajam laimėjus mūšiui prieš švedus, įvyko gal net dar svarbesnis mūšis Rusijos istorijai, negu XIX a. ir XX a. viduryje Sevastopolyje.
Bet V.Putinas savo kalboje davė suprasti, kad Rusija nesiruošia pulti Ukrainos. Kiek tokiomis garantijomis galima tikėti, turint omenyje, kad tie patys žodžiai buvo sakyti ir Rusijos kariuomenei vis labiau skverbiantis į Krymo pusiasalio teritoriją? O, kas bus, jeigu pagalbos paprašys dar ir rusakalbiai Donecke, Charkove ir Luhanske.
V.Putinas su Krymo operacija įrėmino save tarp dviejų polių: iš vienos pusės, jis šiais veiksmais iškėlė į neįtikėtinas aukštumas savo asmeninį populiarumą, sukeldamas ir naujų žemių prijungimo viltis visuomenėje, didžiulę pakilimo bangą Rusijoje, kurioje girdime ne tik pasididžiavimą savo valstybe, bet ir kraštutinį nacionalizmą. Iš kitos pusės, jis ir jo aplinkos žmonės suprato, kad Vakarai gali smogti sankcijomis per ant krizės slenksčio stovinčią Rusijos ekonomiką, o tada gali kilti ir nusivylimas lyderiu.
Gal todėl savo kalboje jis iškėlė visai netikėtą mintį: suvokdamas, kad nuo Vokietijos sprendimo priklauso didžia dalimi Europos Sąjungos sankcijų Rusijai klausimas, jis kreipėsi į Berlyno vadovus, ragindamas suprasti prasidėjusią ,,Rusiškojo pasaulio apsijungimo tendenciją. Atseit, Vokietija, pati išgyvenusi savo žemių susijungimo džiaugsmą 1990 m., turėtų suprasti Rusiją. Bet, ar V.Putinas nesupainiojo laikmečio? Tai tie kiti Vokietijos vadovai, kurie valdė šalį daugiau, nei prieš 70 metų, po Sudetų, kėlė vokiečių žemių apjungimo klausimą. Po veiksmų Kryme ir bendrai Ukrainoje Vokietijos vadovė Angela Merkel pareiškė, kad V.Putinas atitrūko nuo realybės. Ar jis galvoja, kad likęs pasaulis išėjo iš proto ir po Krymo ims kartoti praeities klaidas?
Iškilmingai Krymo aneksijos ceremonijai pasibaigus, Rusijos televizijos kanalas „Rossija 24“, transliavęs šį ypatingą renginį Rusijos valstybės gyvenime iš Georgijaus salės Kremliuje, pažymėjo, kad dar niekad anksčiau nematė tokio vieningo pakilimo ir negirdėjo tiek audringų plojimų bei šūkių „Rossija, Rossija“. Baigdamas rašyti šį straipsnį, įsijungiau dokumentinį filmą ir pažiūrėjau, kaip audringai plojo A. Hitleriui susirinkę jo šalininkai po kalbų apie Didįjį Reichą ir vokiečių žemių suvienijimą. Ir tapo nejauku.
Įdomu, ar pats V.Putinas supranta, kokią bangą jis kelia savo šalyje ir jos pasekmes? Jis kaltina, kad Ukrainą dabar valdo fašistai ir banderininkai, bet iš tikrųjų, tardamas žodį fašizmas, turėtų žvilgtelėti į veidrodį ir ten pamatytų rusiškojo fašizmo veidą.
