Vokiečiai nedavė, todėl rusų vagonai su užstatui skirtu auksu nuriedėjo į Prancūziją. Prancūzai davė. Į Paryžių nuvykęs caras Aleksandras III netgi kepurę turėjo nusiimti, kada orkestras grojo „Marselietę“, o rusų revoliucionieriams tai buvo kovos daina.
Rusai pardavinėjo obligacijas visiems norintiems prancūzams. Nuo 1880 m. iki 1910 m. Rusija tokiu būdu surinko apie 21 milijardą aukso frankų, kurie daugiausiai buvo panaudoti geležinkeliams.
Geležinkelius Užkaukazėje tiesė ir inžinierius Antanas Vilkutaitis-Keturakis, „Amerikos pirtyje“ bendraautorius, ir kažkuris iš radviliškiečių Brazauskų.
Prancūzai laikė Rusiją politiškai atsilikusiu tautų kalėjimu. Obligacijų pardavimas priklausė nuo viešosios nuomonės. Prancūzijos politinį elitą reikėjo „tepti“, kad būtų palankesnis Rusijai.
Dabar žinoma, kad Rusijos pasiuntinybės patarėjas Artūras Rafalovičius 1894–1917 m. dalijo kyšius Prancūzijos politikams, valdininkams, laikraščių redaktoriams, žurnalistams. Vien 1904 m. sausio mėn. A.Rafalovičius išdalijo sumą, kuri prilygsta 400 tūkst. dabartinių eurų.
Bolševikai perėmė carinius archyvus ir sužinojo, kurie Prancūzijos elito atstovai buvo papirkinėjami beveik keturis dešimtmečius. Prancūzijos komunistų laikraštis „L'Humanité“ bolševikų pavedimu ėmė mažomis dozėmis liustruoti kyšių gavėjus.
Pagal A.Rafalovičiaus pavardę bolševikų taktiką galėtume pavadinti „Rafalyksu“ (Rafaleaks) – bolševikai veikė, kaip dabar veikia wikileaks.org.
Sovietų Rusijos ir Prancūzijos santykiai iškart ėmė gerėti. 1924 m. Prancūzija pripažino bolševikų valdžią, nors prieš tai dievagojosi, kad šito nedarysianti, kol bolševikai nesumokės carinės Rusijos skolų. Tačiau, – ačiū „Rafalyksui“, – skolos buvo pamirštos, o liustracija nutrūko.
1893 m. įvykusios Kražių skerdynės, kada žuvo devyni žmonės – vienas iš epizodų, kurie kenkė Rusijos įvaizdžiui. Obligacijas perkantiems prancūzams buvo sunku suprasti, kodėl reikia plakti ir žudyti žmones, kurie pasipriešino ketinimams nugriauti bažnyčią. Už šitų ir kitų įvykių palankų nušvietimą rusai atseikėdavo kyšių prancūzų spaudai.
Papirkinėjimas – politikos meno dalis. Nemanau, kad veikimo būdai dabar būtų kitokie. Kodėl kai kurie stebisi, kad Europos parlamente šiandien atsiranda Rusiją palaikančių deputatų? Būsime europiečiais, kada Lietuvos politikai gaus tokio paties dydžio kyšius kaip Europoje.
O tą šmaikštų botagėlį su rankena iš stirnos kojos pagamino Viktoras Dankevičius, Plinkšių dvare gyvenęs pakinktų ir balnų meistras. Per dviejų mėnesių apgultį jis, Romos katalikas, pamainomis budėdavo Kražių bažnyčioje. Tai mano prosenelis.“
„Laisvoji banga“
