Taip, Lietuva laikosi aršiai. Tačiau kad ką besakytų apie tokios pozicijos neracionalumą bei galimas skaudžias pasekmes, tiltai jau seniai sudeginti. Mes – silpnoji grandis Rusijos priešų grandinėje, į kurią bet kuriuo atveju bus nukreiptas įniršis – sankcijos, informaciniai išpuoliai, kitos nemalonaus poveikio priemonės.
Ne, Lietuva jau nebebus, pavyzdžiui, Ukrainos taikos proceso (jei toks kada nors vyktų) tarpininkė, kaip Oranžinės revoliucijos laikais. Kremlius mūsų šalį įvardijo kaip teroristų rengimo centrą, o mūsų valdžia V.Putiną savo ruožtu prilygino J.Stalinui.
Diplomatinių įmantrybių laikas seniai baigėsi – netgi anksčiau, nei Rusija pradėjo Krymo aneksiją. Lietuva Rusijai parodė, ką apie ją mano dar pernai. Prezidentės lūpomis, kai karingai nusiteikęs šios šalies ambasadorius atvyko įteikti skiriamųjų raštų ir gavo atgal taip, kad maža nepasirodė.
Todėl dabar mums belieka tapti rakštimi meškos panagėje. Idealiu atveju – grūdinto plieno, bet jei neišeina, bent medine. Svarbiausia – aštria, duriančia iki gyvuonies. Kad tokią įsivariusi atšoktų ir kitą sykį nekenčiamą avilį apeitų ratu. Nes šito medaus niekas už dyką ir be pasekmių kopinėti nebeleis.
Mat istorija turi bjaurią savybę kartotis. Rusija, nualinta karų ir perversmų 1918 metais buvo pakankamai išgverusi, kad atleistų imperinius gniaužtus. Ištrūko Baltijos šalys. Susitelkti naujoms ambicijoms ir kruviniems žygiams Sovietų imperijai prireikė dviejų dešimtmečių. O tada, 1940-ųjų vasarą, Lietuva sklandžiai nugarmėjo į „broliškų tautų“ gerklę. Laikėsi išmintingai, pragmatiškai, nešaudė ir nesipriešino. Laukė, kad užtars ir apgins. Panašiai, kaip iki pastarųjų dienų laikosi naujoji Ukrainos valdžia.
Tiesa, anais tragiškais metais buvo ir kitas – visai priešingas – atvejis. Suomija. Trys milijonai prieš 200 milijonų. Dovydas prieš Galijotą. Abi pusės prarado daug gyvybių, rusai atplėšė Kareliją, o po šio karo 152 mm peilius pradėjo vadinti „finka“. Bet suomiai apgynė savo tėvynę, nes elgėsi kitaip nei anuomet lietuviai. Ir dabar – ukrainiečiai.
Kai dvesianti sovietinė imperija pamėgino perdažyti fasadą ir atleisti apsilpusius gniaužtus, Lietuva vėl išsprūdo. Kovo 11-oji, svetimos armijos išvedimas, narystė NATO – visa tai Kremlius jau senokai vadina istorine neteisybe. Kaip ir XX amžiaus pradžioje, sutelkti ištaškytas pajėgas, nusibraižyti naujus planus Rusijai prisireikė dviejų dešimtmečių.
Dabar ji vėl pasirengusi veikti ir jau veikia. Vardai ir veidai kiti, bet scenarijus – tas pats. Plati tėvynė, nepamatuotas išdidumas ir chroniškas vado nepilnavertiškumo kompleksas, kurį šiais laikais su kaupu atlygina branduolinis ginklas. Dar viena nepalanki mums istorinė paralelė – kaip ir anuomet, taip ir dabar kita Europos galybė Vokietija yra stipri, pragmatiška bei glaudžiais ekonominiais ryšiais susijusi su Rusija.
Todėl buvusios imperijos nacionalinių pakraščių lyderiams anksčiau ar vėliau iškyla vienas ir tas pats klausimas: šauti ar nešauti? Ukraina pasirinko pastarąjį variantą, tikėdamasi, kad agresorių už ją sutramdys geri dėdės ir dėdienės iš Vakarų. Toks atnaujintas antikinės tragedijos „Deus ex machina“ momento laukimas, kada į Juodąją jūrą kur buvę kur nebuvę įplaukia keli JAV lėktuvnešiai ir viens du ištaško okupantų laivyną. Priešas bėga, liaudis su gėlėmis sveikina išvaduotojus, laisvė iš barikadų pasklinda po visų ukrainiečių namus.
Ne, brangieji, taip nebūna. Viskas turi savo kainą, taip pat ir laisvė. Neiššovusi 1940-aisiais, praradusi nepriklausomybę ir tūkstančius piliečių, Lietuva vėliau kovojo miškuose, bet buvo jau per vėlu. O štai gruzinai 2008 metų vasarą buvo įžvalgesni. Suprato, kad jiems naikintuvų niekas neatsiųs ir lygtyje „šauti-nešauti“ pasirinko pirmąjį dėmenį. Neteko karių ir penktadalio teritorijos, bet šalį išsaugojo.
Apie tai, kad Maidano suformuotos valdžios ir jos partnerių Vakaruose klaidos – akivaizdžios, vaikiškos, kalba daugelis apžvalgininkų. Vieną griežčiausių įžvalgų šią savaitę pateikė buvęs V.Putino patarėjas, nuo režimo pabėgęs į JAV ir dirbantis tyrimų centre Vašingtone. Andrejus Ilarionovas teigia, kad nusprendęs nesipriešinti Krymo okupacijai Kijevas padarė istorinę klaidą.
„Ši valdžia pasirinko nesipriešinimo variantą. Tai – jos pasirinkimas. Tačiau koks bus šio veiksmo rezultatas? Nereikia turėti iliuzijų, kad dėl Vakarų pareiškimų ar sankcijų Rusijos armija išeis iš Krymo, nes to nebus“, - pabrėžė žmogus, kaip niekas kitas išmanantis V.Putino mąstymo stereotipus ir nujaučiantis tolimesnius jo žingsnius.
Pirmosiomis Krymo okupacijos valandomis vienas Ukrainos opozicijos lyderių V.Klyčko prabilo apie visuotinę mobilizaciją, bet paskui ši iniciatyva išblėso. Rusai vieną po kitos grobė karinius objektus pusiasalyje, o ukrainiečiai kaip į skerdyklą vedami ėriukai tik žiūrėjo, kuo čia viskas baigsis. Kalbant kariniais terminais, buvo prarasta iniciatyva sausumoje ir jūroje. Ir net nebandyta ją susigrąžinti. Suprask, Rusijai esą tik ir tereikia ginkluoto konflikto. Bet ar tikrai?
O gal Maskvai tokia „taikių įvykių“ slinktis kaip tik – į naudą? Štai kaip sklandžiai perimtas Krymas, surengtas referendumas ir visi kiti „teisėti veiksmai“. Rusai ploja, rusai braukia laimės ašaras. „Istorinė neteisybė“ ištaisyta. Kijevas kažką murma, bet nieko nedaro, tai gal nelabai jam to Krymo ir reikia, galėtų pagalvoti koks naivus stebėtojas, o tokių Vakaruose – dauguma.
Kokia alternatyva tokiam scenarijui. Ogi kruvinas karas prieš brolišką slavų tautą, kuri tokiu atveju niekada nebesijungtų į jokias sąjungas ir federacijas su Rusija. O dabar – susitvarkei su Krymu, pasiruošei prezidento rinkimams, aptarei viską su ta pačia J.Tymošenko – ir valdai tai, ką jau senokai esi paskyręs savo jurisdikcijai. Vis pamėgindamas bakstelėti ir kitur. O kaip reaguos? Gal silpnai? Tada galima spausti tvirčiau.
Apie taikaus atsidavimo Rusijai kainą kalba ir buvęs V.Putino patarėjas. „Visuotinis tautos apginklavima būtų buvęs protingas sprendimas, padedantis užtikrinti laisvę ir nepriklausomybę.
Štai Šveicarijoje legalizuotas ginklų naudojimas, o Jungtinėse Valstijose milžiniškas šaunamųjų ginklų kiekis garantuoja pilietines ir politines amerikiečių teises. Tam, kad laisvas žmogus netaptų vergu, per šimtus metų galioja vienas įtikinantis argumentas. Tai – laisvas disponavimas ginklu. Nieko geresnio žmonija iki šiol nesugalvojo“, - sakė A.Ilarionovas.
Žinoma, jam paprasta kalbėti iš jaukaus biuro Vašingtone. Siųsti savo piliečius į pražūtį – nelengvas pasirinkimas. Bet, kaip vis primena ratu besisukanti istorija, laiku nepasiuntęs karių į mūšį, vėliau niekam neįrodysi, kad kažkas iš tavęs atėmė laisvę ir žemę. Gal nelabai visa tai ir vertinai, jei nekovojai? Laukei, kad kažkas kitas tai padarys už tave?
Nepadarys. XX šimtmečio pradžios veidrodiniai atspindžiai XXI amžiuje dar sykį parodė: ginklai turi būti valomi bei šveičiami net ir taikos metu. O kai ateina laikas šauti, tai ir reikia šauti, o ne kurti darbo grupę. Pirmą šūvį – į orą.
