Tačiau ar, prisimindamas šlovingą tautos istoriją, dabar galiu drąsiai sakyti, kad gyvenu laisvoje šalyje, kurios žemės jau nebemindo okupanto batas? Kažko nesupratote, ar ne, o atsitokėję sakote, kad klausimas - kvailas, dar įtariate, kad pradėsiu grąžyti rankas dėl rusų pavojaus, ruošiatės papasakoti seną pasakėčią apie vilką? Tačiau naujai susiklosčiusi padėtis rodo, kad vilkas jau sėdi troboje arba, tiksliau tariant, Seimo Ekonomikos Komiteto pirmininko ložėje.
Iš tiesų, kai esu priverstas klausytis R.Žemaitaičio litanijų, iš aukštos Seimo tribūnos teisinančių agresorių, pasijuntu gyvenantis okupuotoje šalyje. Faktas, kad tokias nuomones tiražuojantis žmogus užima raktines vieno iš svarbiausių parlamento komiteto pirmininko pozicijas, yra akis badantis priešo okupacijos, šalies užvaldymo faktas.
Dėl tokios padėties patiriamų nuostolių visokeriopa to žodžio reikšme tikrai neatperka koalicijos išsaugojimo ar panašūs motyvai. Įsivaizduokite, sekantis žingsnis ta linkme būtų – vardan koalicijos išsaugojimo pasiprašykime, kad mus priglobtų motina (ne mano) Rusija.
Jeigu prisimenate, esu sakęs, kad R.Žemaitaitis perspjaus visokias vėsaites ir bradauskus. Lengva buvo prognozuoti pamačius tik tai, kaip anas draskėsi dėl „Gazprom“ naudos, siekiant uždrausti Lietuvoje skalūnų dujų žvalgybos darbus. Vardan palyginimo verta prisiminti, kad Lenkijoje (iš tiesų laisvoje šalyje) jau yra atlinkti šimtai žvalgybinių gręžinių, dėl skalūnų dujų paspartintos gavybos pradžios pluša visa krūva užsienio ir pačių lenkų įsteigtų bendrovių.
Bandito pašlovinimas ir aukos suniekinimas išeina už toleruotinos nuomonių įvairovės ribų. Tačiau čia norėčiau teoriškai apmąstyti kitą klausimą – už kiek maždaug galima nupirkti lietuvį, kad tautietis taptų toks aršus Rusijos interesų gynėjas kaip ponas R.Žemaitaitis. Žinant lietuvio polinkį parsiduoti, galima spėlioti, kad vienas kitas užstatytų savo sielą už 500 milijonų dolerių, Tokia, tarkime, yra parsiduodančio lietuvio kaina. Tačiau galbūt R.Žemaitaitis pluša už dyką. Nieko nesakau, tai būtų dar įdomiau.
Kalbėsiu dabar tik savo vardu, be jokių sociologinių apibendrinimų. Bandau įsivaizduoti, kad iš mano gaunamo atlyginimo mokesčių pavidalu vienas centas arba kažkokia jo dalis tenka tokių kaip R.Žemaitaitis išlaikymui. Tai mane be galo žemina, jaučiuosi taip, tarsi būčiau priverstas valyti okupanto batus ir dar užsimokėti už tokią „garbę“.
Galbūt ne visi dėl to jaučia tokį diskomfortą kaip šių eilučių autorius. Gerai jums. Tačiau aš pats, patiriantis didelė moralinę ir fizinę žalą dėl tokių žemaitaičių veiklos, kaip atrodo, turiu teisę prašyti kompensacijos arba, įvertinus dėl to atsirandantį žalingų aplinkybių poveikį, pretenduoti į nemokamą pieną (nors geriau būtų alus). Valdant žemaitaičiams: belieka tik užsipilti akis.
Vis dažniau pastebiu, kad kaip tik labiausiai įžvalgūs politolologai dabar su didžiausia paklaida prašauna pro šalį, prognozuodami Rusijos veiksmus . Taip atsitinka dėl to, kad politologai bando numatyti racionalius ėjimus, o racionalumo čia jau beveik nėra, jo limitai išeikvoti.
Kaip sako patys slavai, Rusijos protu nesuprasi arba, kitaip tariant, norint suprasti, reikia tapti bepročiu. Apie tai ir kalbu Iš tiesų, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, Volodia išprotėjo ne šį pavasarį, bet daug seniau, dabar tik atsiskleidė visu gražumu.
Ar prisimenate visą seriją nuodijimų, kai šitokiu būdu buvo naikinami didžiausi V.Putino priešai. V.Juščenkai porcijos neužteko, nuodytas politikas po to kažkaip išsikapanojo, bet A.Litvinenka buvo pašertas tokia radioaktyvaus polonio porcija, kurios būtų pakakę nudaigoti visą miestelį. Tai, be visa ko kito, byloja apie nusikaltimo sumanytojų isteriškumą.
Rusijoje buvo visokių – Ivanas Rūstusis, Petras Didysis ir kt. Dabar soste, kaip atrodo, kepurnėjasi Vovka Nuodytojas.
