Mūsų šalies lengvosios atletikos nuosmukis kasmet įgauna vis didesnį pagreitį.
Pernai pirmąsyk nuo 1993-iųjų planetos čempionato nė vienam Lietuvos lengvaatlečiui pasaulio pirmenybėse Maskvoje nepavyko patekti net į geriausiųjų aštuonetą.
Visai neseniai – naujas juodas puslapis. Pirmą kartą nuo 2003-iųjų uždarųjų patalpų planetos čempionate dalyvavo vos vienas mūsų šalies atstovas.
Kiti neįstengė įvykdyti atrankos normatyvų. Bet ir tas blynas Sopote prisvilo – šuolininkė į aukštį A.Palšytė nepateko į finalą.
Stabiliai prastėjantys sportininkų rezultatai tarptautinėje arenoje tarsi baksnoja į Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) skaudulius.
Bet jos prezidentas E.Skrabulis apsimeta to nematantis.
Viešai pamokslauti mėgstantis ir visą šalies sporto bendruomenę tvarkytis mokantis veikėjas apie savo daržo bėdas arba nekalba, arba kaltę verčia kitiems: dėl esą neigiamo požiūrio, neteisingo lėšų skirstymo ar dar ko nors.
„Ne vienam iš tų vadovų, kurie prieš 25 metus kūrė Lietuvos tautinį olimpinį komitetą, šiandien reikėtų gerai pažiūrėti į save veidrodyje.
Ne vienam jų turėtų būti paprasčiausiai gėda dėl to, kokią sporto sistemą mūsų šalyje jie sukūrė“, – porino E.Skrabulis.
Ironiška, bet veidrodis praverstų pačiam LLAF vadovui. Jis prie federacijos vairo stovi penkioliktus metus ir šiuo metu šalies lengvoji atletika išgyvena didžiausią krizę per pastarąjį dvidešimtmetį.
Kaip atsitiko, kad viena dosniausiai finansuojamų šalies sporto struktūrų jau nebeturi nė vieno pasaulio elito sportininko?
Tiesiog E.Skrabulis ir jo pavaldiniai federacijoje svaigo daugybę metų gyvendami vieno žmogaus šešėlyje. Disko metimo legenda V.Alekna aukštai iškėlęs nešė Lietuvos lengvosios atletikos vėliavą per pasaulio stadionus, dar sužibdavo daugiakovininkė A.Skujytė, maratonininkė Ž.Balčiūnaitė.
Fasadas atrodė gražus, tačiau kai visagalis laikas paskelbė apie vėliavnešio eros pabaigą, LLAF pasirodė esanti kortų namelis. Nenuostabu, kad subyrėjo.
Tiesa, yra vienas kitas gabus sportininkas, iššaunantis jaunimo pasaulio ar Europos čempionatuose. Tačiau atlaikyti milžiniškos konkurencijos tarp suaugusiųjų lengvojoje atletikoje jie nepasirengę. Ir labai neaišku, ar apskritai bus kada nors pasirengę, jei federacija dirbs taip, kaip iki šiol.
Lengvąją atletiką žudo vakuumas, atsiradęs V.Aleknos klestėjimo metais.
Federacijos vadovai neįstengė organizuoti nuoseklaus darbo, todėl daugkartiniam olimpiniam ir pasaulio čempionui už nugaros neišaugo jokia nauja žvaigždė.
Prisimenant V.Aleknos vieną po kito rinktus trofėjus Lietuvos lengvosios atletikos situacija kažkuo panaši į plaukimo. R.Meilutytės žvaigždė švyti ir, tikėkimės, nenusileis dar ilgai. Bet kas už jos?
Vėlgi perspektyvių plaukikų lyg ir yra, bet tokio, kuris ateityje galėtų lygiuotis į baseino princesę, kol kas nematyti. R.Meilutytės indėlis į plaukimo bumą Lietuvoje – milžiniškas. Tačiau kalbos apie apskritai šio sporto suklestėjimą mūsų šalyje – tik šūkiai, kuriuos verčiant realybe Lietuvos plaukimo federacijos vadovų laukia juodas darbas. Ir be jokių garantijų, kad pasiseks.
V.Aleknos ir R.Meilutytės pavyzdžiai tiesiog patvirtina faktą, kad mažoje Lietuvoje nėra neišsemiamo sporto talentų aruodo.
Todėl šakų federacijos turi suktis kaip įmanydamos, kad jų sportininkų rezultatų grafikas nebūtų panašus į akcijų griūties biržoje kreivę.
Yra ir kitokių pavyzdžių. Svarbiausiose tarptautinėse varžybose metai po metų medalius laimi šiuolaikinės penkiakovės meistrai, imtynininkai. Tai – įrodymas, kad kelias ant pakylos yra grįstas ne tuščiomis federacijų vadovų kalbomis ar ambicijomis, o tiesioginiu savo pareigų vykdymu.
Netgi ant galingų V.Aleknos pečių neįstengęs nujoti į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto aukštumas verslininkas E.Skrabulis netrukus tapo premjero A.Butkevičiaus visuomeniniu patarėju sporto klausimais.
Retorinis klausimas: kiek profesionaliai ir objektyviai Vyriausybės vadovui gali patarti Lietuvos sporto visuomenės prieštaringai vertinamas veikėjas, kuriam nekaip sekasi tvarkytis net ir savo federacijoje?
Didžiųjų pergalių badą LLAF vadovai įprato dengti viešųjų ryšių triukais: į padebesius triukšmingai keliamas bet kuris geresnis atletų pasirodymas, ypač jaunimo pirmenybėse.
E.Skrabulio propagandininkai taip pat mėgsta kiekybe maskuoti kokybę. Tarkime, buvo labai džiūgaujama, kad į Londono olimpiadą užpernai vyko gausiausia Lietuvos lengvaatlečių delegacija – 20 žmonių, nors visi jie liko be medalių. O 2016-aisiais į žaidynes planuojama pasiųsti net iki 30 sportininkų. Gal pasipils ir apdovanojimų lietus? Apie tai nekalbama.
Vis dėlto norisi viltis, kad iki Rio de Žaneiro olimpiados mūsų šalyje subręs bent vienas pasaulio elito lengvaatletis.
Nors kol kas realybė yra skaudi: prestižiškiausiose varžybose Lietuvos lengvosios atletikos vėliava aukštai jau nebekyla.
