Tai pripažino ir V.Putinas, pašaipiai teigdamas, cituoju „Neprisimenu nė vieno atvejo, kad intervencija vyktų be šūvių ir aukų“. Beje, pasaulio lyderiai šiomis dienomis taikliai užsimina, jog didžiosios valstybės padės, jei pati Ukraina ginsis nuo galimos tolimesnės agresijos.
Įvykus ginkluotam susidūrimui, Rusijai tektų tarptautinė atsakomybė dėl pradėto karo prieš suverenią Europos valstybę. Ji sulauktų stiprios izoliacijos ne tik iš NATO ir ES, bet ir daugumos kitų valstybių, taip pat ir didelės dalies savos visuomenės nepasitenkinimo. Net ir V.Putino garbintojai vargu ar patys norėtų kariauti.
1990-91 metais kovoje už Lietuvos Nepriklausomybės atgavimą vienintelis teisingas ginklas buvo taikus pasipriešinimas galingam Sovietų Sąjungos okupaciniam rėžimui. Būdamas Vyriausybėje patyriau, kaip Sovietų vadovybė bjauriausiais metodais bandė išprovokuoti Lietuvoje ginkluotą susidūrimą, įvelti mus į tariamą pilietinį karą ir taip nuimti tarptautinę apsaugą. Dabar Lietuva turi veikiančios valstybės statusą ir jis įpareigoja ginklu gintis nuo užpuolikų. Nesigynimo atveju sulauktume ne užuojautos, bet pasmerkimo.
Menka tikimybė, jog šiuolaikiniame pasaulyje Rusija drįstų atvirai užpilti Lietuvą ir pradėti jos pačios turtingam politiniam elitui grėsmingus karo veiksmus prieš NATO bloką. NATO negalėtų neginti savo narės, nes tai reikštų šio gynybinio bloko pabaigą ir kapituliaciją prieš Rusijos tolimesnę agresiją, pažeistų didžiųjų valstybių saugumą.
Žinoma, nerimaujame, jog iškilus globalinio karo ir branduolinio konflikto grėsmei pasaulio politikai gali „laviruoti“ dėl Rusijos imperinių interesų artimajame užsienyje, ypač jei tam rastųsi pretekstas. NATO negintų, jei pati Lietuva nenorėtų gintis ar NATO de facto nebelaikytų jos savo nare. Dėl to Lietuva privalo demonstruoti tvirtą nusistatymą ir pasirengimą ginkluotai gynybai tiesioginės ar pridengtos agresijos atveju, taip pat laikytis NATO sutarties sąlygų.
Ar esame pakankamai pasiruošę pasipriešinti ir prireikus sulaukti NATO paramos?
Nei mums, nei kaimyninių valstybių politikams nėra paslaptis, jog Lietuva sistemingai nevykdo NATO sutartyje prisiimtų finansinių įsipareigojimų gynybai, o jos pajėgumas yra nepakankamas. Esamoje pavojingoje geopolitinėje zonoje, per didelė prabanga teturėti šalyje tik tokią kariuomenę, kuri skaičiumi yra mažesnė už policiją. Trūksta ne tik kareivių ir savanorių, bet ir modernios prieštankinės ir priešlėktuvinės ginkluotės, nekalbant apie šarvuotus visureigius ir kitą sunkiąją techniką.
Šalies vadovai pasidžiaugė stipriąją mūsų kariuomenės puse – logistikos, inžinerijos ir informacijos perdavimo padaliniais, kurie sėkmingai dalyvauja tarptautinėse taikos misijose. Bet transporto sunkvežimiai ar modernesni išminavimo laivai neatstoja trūkstamos kovinės ginkluotės, kurios skubiai prireiktų šalies užpuolimo atveju.
Kremlius tebenaudoja išlikusią įtaką Baltijos regione, kad čia neatsirastų stiprių gynybinių pajėgų ir saugumo tarnybų.
Liūdna pripažinti, jog Kremliui pavyko šia kryptimi Lietuvoje nemažai nuveikti. Patriotiškai kalbančių politikų rankomis krašto apsaugos biudžetas „nuleistas“ žemiau 0,8 procentų BVP, lyg šalies saugumas tapo nereikšminga atgyvena. Bendru partijų pritarimu neliko net trumpalaikės privalomos karinės tarnybos, o be jos deja neturėsime didesnės kariuomenės.
Labiausiai krašto apsaugą nuskurdino A.Kubiliaus vyriausybė – per keletą metų gynybos biudžetas neteko virš milijardo litų, kurių pakaktų trūkstamai prieštankinei ir priešlėktuvinei ginkluotei įsigyti. Skaudu, kai patriotizmu neretai spekuliuojantys Tėvynės Sąjungos lyderiai „principingai“ mažino gynybos reikmių finansavimą, bet nepagailėjo tuščiai politinei ambicijai 10 milijardų litų palūkanų permokai už ilgalaikius brangius kreditus.
Lietuvoje suvešėjo prorusiškai tautiški radikalai ir tariami naivuoliai, kurie žiniasklaidoje postringauja, jog čia (skirtingai nuo Baltarusijos ir Rusijos) nereikalingos jokios gynybinės pajėgos, nes rytiniai kaimynai nebekelia grėsmės ir „nebėra su kuo kariauti“. Brukama nuomonė, tarsi Lietuvai nenaudinga būtų gintis nuo karinės ar ekonominės agresijos, nes dėl to gali nukentėti verslas, lyg naujos okupacijos atveju masiniai trėmimai ir žudymai prilygtų kelialapiui į Sibiro sanatorijas.
Kažkam pavyko Valstybės saugumo departamentą „atjungti“ nuo realių grėsmių, jų atskleidimą paliekant tik žurnalistiniams tyrimams. Jis nebeteko teisinių galių tirti antivalstybines veikas ir vis kreipiamas į vidaus politinius kivirčus ar politinių oponentų sekimą. Tad ar verta stebėtis, jog kažkoks prorusiškai tautiškas sambūris (beje aktyviai veikęs už referendumą dėl žemės nepardavimo ES piliečiams !) nebaudžiamai ragina Klaipėdos kraštą prijungti prie Rusijos.
Agresija Ukrainoje jau atvėrė akis Lietuvos visuomenei. Ar susidariusią padėtį naujai įvertins šalies politikai?
NATO ir ypač JAV skubiai reagavo, suteikdama neįkainuojamą papildomą politinę ir karinę paramą. Bet pačioje Lietuvoje deja, kol kas - daugiau karingų kalbų, nei konkrečių veiksmų krašto apsaugai stiprinti.
Nauja nebent rinkimų retorika ir kitoniški oponentų puldinėjimai. Tikriausiai, to per rinkimų kampanijas sunku išvengti, bet didėjančio pavojaus akivaizdoje derėtų susilaikyti nuo nešvarių rinkiminių strategijų vykdymo nacionalinio saugumo sąskaita.
Būtini konkretūs ir valingai koordinuoti politiniai sprendimais dėl papildomo sienų ir visos krašto apsaugos gynybinių pajėgumų stiprinimo, taip pat, manyčiau, dėl kariuomenės dydžio ir mobilizavimo planų, apie kuriuos nieko nežino šalies piliečiai.
Pavyzdžiui, kur ir kaip užpuolimo atveju prisistatyti civiliams pasiryžusiems ginti savo Tėvynę? Tačiau tokius politinius sprendimus pirmiausia turėtų priimti Valstybės Gynybos Taryba, tada juos koordinuotai įstatymų galia atkartotų Seimas ir nedelsiant įgyvendintų Vyriausybė.
Šalies gyvybinėms reikmėms nepagailėkime keleto procentų valstybės valiutinių santaupų, kurios atsilaisvina nuo lito padengimo ir dabar nuostolingai naudojamos užsienyje. Žinoma, čia kreipiuosi į tuos, kuriems iš tikro rūpi saugi Lietuva.
Tokį siūlymą Valstybės Gynybos Tarybai Seimo pirmininkės parašu viešai pateikė Darbo partija, kuri paragino stiprinti krašto apsaugą ir iš minėto laisvo nebiudžetinio fondo nedelsiant skirti šalies gynybai trūkstamas lėšas. Bent iki 1 procento BVP (pusės normos pagal NATO sutartį) derėtų padidinti ne iki 2016 metų, bet jau kitais metais.
Gynybos biudžeto didinimui pritarė ir Socialdemokratų valdyba. Tačiau Prezidentės siūlymas - gyvybinio klausimo sprendimą „nuleisti“ į partijų susitarimo atnaujinimo lygį, realiai problemos nespręstų. Kaip žinome iš praeities, politikai tokiomis deklaracijomis neretai tik prisidengdavo ir realų krašto apsaugos finansavimą toliau „karpydavo“. Taip nutiko ir prieš keletą metų, kai Tėvynės Sąjungos lyderių inicijuotas eilinis partijų susitarimas nesutrukdė jiems dar sumažinti lėšas krašto gynybai, netaupant pinigų kitoms abejotinos naudos ambicijoms.
Manyčiau, jog pakanka įvairių pareiškimų, strategijų ir partinių susitarimų, trūksta tik politinės valios konkretiems veiksmams. Seimo pirmininkė dabartinėje situacijoje pasielgė labai atsakingai, pareikšdama, kad neseni vieši jos įžeidinėjimai dabar jai yra nereikšmingi ir pakviesdama valstybės politikus atmesti asmeniškumus ir vieningai veikti nacionalinio saugumo labui.
Pastaraisiais metais didelė dalis demokratinio pasaulio jau buvo įtikėjusi V.Putino Maskvos taikingumu, esą Rusija nebekelia realios grėsmės ir galima plėsti jos įtaką tarptautinėse organizacijose ar strateginiuose energetikos projektuose. Net ir tie, kurie dar matė Kremliaus grėsmes, buvo linkę tikėti jos taikingos politikos pažanga. Dar dešimtmetis ir V. Putinas ar jo įpėdinis būtų užėmęs dominuojančią poziciją neryžtingos „parlamentinės“ Europos politikoje ir galingų interesų grupių apraizgytoje ekonomikoje. Dėl Krymo užpuolimo nuostolius patirs ne tik Ukraina. Dar labiau pralaimės demokratinės visuomenės ir investuotojų pasitikėjimą prarandanti Rusija.
Kremlius atsiskleidė visu „gražumu“ ir pats teikia įrodymus, jog V.Putino Rusija tampa grobuoniška, kelia realią grėsmę Europos ir pasaulio taikai. Įžūliai pamynęs tarptautines sutartis, supurtė milijardiniais ruporais ir energetinėmis malonėmis užliūliuotą pasaulį. Nepamatuotos Maskvos ambicijos jau išstūmė iš šalies dešimtis milijardų dolerių. Sparčiai prarandamos investicijos ir nusigręžiantys prekybos partneriai atneš didžiulę ilgalaikę žalą Rusijos ekonomikai ir paprastų jos piliečių gyvenimui.
Manau, jog V.Putinas, nesusivaldymas dėl Ukrainos įvykių, padarė didžiulę klaidą - atskleidė savo užmačias dabar, o ne po 5 ar 10 metų, kai Kremlius su energetinių monopolijų ir nešvarių pinigų svertais pasaulio politikoje būtų tapęs pavojingai galingas. Rusijai nusigręžus nuo pamatinių tarptautinės teisės normų, Vakarų politika jau negalės nesikeisti.
Bet ar pasimokys Lietuvos politikai ir imsis konkrečių veiksmų gynybinei galiai stiprinti? Beje, jiems derėtų atskirti agresyvius Kremliaus politikus nuo paprastų rusų, ypač taikingesnės inteligentijos, vengti bendrų antirusiškų pareiškimų, kurie gali „pasitarnauti“ nebent neveiklumui pridengti.
