V.Putinas įrodė, jog JAV ir Europos Sąjunga (ES) yra nepasiruošusios stabdyti agresiją. V.Putinas įrodė, jog pasaulyje jau egzistuoja nauja tvarka, panaši į pasaulio tvarką XX a. pirmoje pusėje. V.Putinas įrodė, kad dabartinė JAV administracija nepasirengusi konfrontacijai su Rusija, o ES apskritai yra bejėgė.
Šiuo metu, kai situacija reikalauja ryžtingų ir griežtų žingsnių tevyksta baudų ir sankcijų imitacija, kuri rusams kelia tik juoką. Ne ką geriau atrodo ir Lietuva, kurios aukščiausia užsienio politikos vadovybė „įsidarbino“ politiniais komentatoriais.
Ką daryti? Pakelti kalaviją ir smogti atgal Putinui, t. y. šiandieninę Kremliaus pergalę paversti jo didžiausia klaida ir pralaimėjimu.
Pirma. Suburti pasaulio valstybių karinę koaliciją „Už Ukrainą“ – NATO +. Šios karinės koalicijos pajėgas dislokuoti Ukrainos rytuose. Žinoma, nei JAV, nei ES nėra pasiruošusios kariauti su Rusija. Tačiau šiuo atveju ir Rusija nebūtų pasiruošusi kariauti su demokratiniu pasauliu. Nepalikime Ukrainos vienos.
Antra. Sukurti „greitkelio“ planą Ukrainos integracijai į ES.
Trečia. Turi būti suteikta rimta ir moderni karinė pagalba Ukrainos kariuomenei, įskaitant ir partizaninio karo vedimo Kryme galimybes. Jeigu Rusija neištrauks iš Krymo, Rusijai Ukrainos Krymas turi tapti antruoju Afganistanu.
Ketvirta. Moldovos Padniestrei sukurti griežtą ir efektyvų planą, garantuojantį Rusijos įtakos pašalinimą.
Penkta. Baltarusijos atžvilgiu pereiti nuo dabartinės, iš esmės neutralios pozicijos, prie aktyvaus kišimosi į procesus, skatinančius demokratijos kūrimą. Stiprinti europinę orientaciją Baltarusijoje.
Šešta. Skirti milžiniškas lėšas demokratizacijos, tautinių mažumų teisių apsaugos, autonomizacijos ir regionalizacijos skatinimui Rusijos Federacijoje. Blogėjant etninių rusų demografinei padėčiai Rusijoje, Kremlius turėtų suvokti, jog jam svarbesne problema yra ne Krymas, o, pavyzdžiui, Tatarstanas, ar Rusijos Tolimųjų Rytų pasienio regionai su Kinija ar Kurilų salos su Japonija.
Rusija gali ne tik plėstis, bet ir trauktis. Paruošti atskirą ES ir Karaliaučiaus srities kultūrinio ir ekonominio suartėjimo planą.
Septinta. Pripažinti Kazachstaną išskirtine, strategine ES ir JAV interesų valstybe, tuo suardant Kremliaus puoselėjamą euro-azijinę Muitų sąjungą.
Aštunta. Įvesti griežtas ekonomines sankcijas Rusijai, kurios būtų nuolatinės ir ilgalaikės. Sankcijų tikslas – perorientuoti pasaulio ekonomiką darbui be Rusijos imperializmo.
Devinta. Solidariai Baltijos valstybėse panaikinti visus Rusijos propagandos ruporus, tiek siaurąja, tiek plačiąja to žodžio prasme.
Mano nuomone, štai apie ką turėtų kalbėti aukščiausieji Lietuvos užsienio politikos vadovai. Ir ne tik kalbėti, bet ir organizuoti koalicijas šių tikslų įgyvendinimui, pirmiausia, pasitelkdami lenkus ir ukrainiečius.
Kai ką turime atlikti ir pas save namuose. Lietuvos visuomenė ir politinės partijos galėtų rengti ne tik skystus mitingus prie Rusijos ambasados Vilniuje, bet ir parodyti rimtesnį požiūrį į tiesiogiai Kremliaus kontroliuojamą biznį Lietuvoje. Pavyzdžiui, boikotuoti „Lukoil“ degalines: nuolatiniai piketai, fotografavimas ir viešinimas besilankančių šiose degalinės, Lietuvos įmonių, turinčių sutartis su „Lukoil“ paviešinimas ir t. t., ir pan.
O premjeras A.Butkevičius pagaliau galėtų ryžtis įsakyti „Klaipėdos Naftos“ vadovams nutraukti nenaudingą sutartį su „Lukoil“. Paradoksalu, kad pagal šią sutartį „Lukoil“ visiškai kontroliuoja šios Lietuvos strateginės įmonės naftos produktų tiekimą, o Lietuvos tranzito įmonės, tarp jų ir „Lietuvos geležinkeliai“, patiria didžiausius nuostolius.
Gal tada Lietuva sau ir pasauliui neatrodytų kaip politinė prostitutė.
