Šią savaitę girdėti svarstymų, kad Kauno miesto tarybos Socialdemokratų partijos frakcijos seniūno postą gali užimti vicemeras Vasilijus Popovas. Nors gruodžio viduryje jis darbe buvo sučiuptas girtas, posto neprarado, gavo tik įspėjimą ir pretenduoja į kitas aukštas pareigas.
V.Popovas gali užimti iki tol frakcijos seniūnu buvusio Valio Venslovo vietą. Šį politiką vasarį sulaikė Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnai, įtarę korupcija.
Kitas politikas Kęstutis Kriščiūnas, taip pat įtariamas korupcija, toliau darbuojasi miesto taryboje.
Tai tik keli pavyzdžiai, kai galimai nusikalstamai ar amoraliai besielgiantys politikai ir toliau nesitraukia iš savo pareigų, dirba miesto taryboje, dėl pareikštų įtarimų kaltina kitus ir net kyla karjeros laiptais.
Kodėl taip yra? Kodėl partijos kolegos atlaidūs paslydusiems kolegoms? Ar yra ribos, kurios priverstų atsistatydinti pačius politikus? Ar visuomenė gali ką nors pakeisti?
To „Laikinoji sostinė“ paklausė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto docentės daktarės I.Unikaitės-Jakuntavičienės.
– Kodėl nusižengę ar galimai nusikaltę politikai ir toliau valdo miestą?
– Nors jau turime gyvenimo demokratijoje, politinės kultūros patirties, situacija kalbant apie tai, kad nusižengę ar nusikaltę politikai toliau darbuojasi, nesikeičia.
Politinės partijos nelinkusios atsisakyti aktyvių savo narių, leidžia jiems toliau dirbti, įtraukia į rinkimų sąrašus.
Griežčiau elgiamasi tik tada, kai teisėsaugos institucijos aiškiai įvardija nusikaltimus. Kai kalbama apie moralės, etikos nusižengimus, į juos žiūrima pro pirštus.
Lietuvos politiniame gyvenime buvo atvejų, kai dėl nusižengimų savo noru atsistatydino vienas ar kitas politikas. Kaune apie tai neteko girdėti. Asmeninės atsakomybės politikai kratosi.
Mano nuomone, taip yra dėl socialinių ir ekonominių priežasčių. Žmonės jokiais būdais nenori prarasti garantuoto atlygio, įtakos.
– Jei politikai laikosi savo postų, o partijos saviškius linkusios užtarti, galbūt didesnių galių reikėtų suteikti etikos sargams, nes dabar jų balsas tik patariamasis, tačiau nieko nelemia?
– Kai kuriose Vakarų Europos šalyse politikų etiką prižiūrinčios institucijos turi daugiau galių.
Lietuvoje priimant Valstybės politikų elgesio kodeksą buvo nuspręsta, kad už etinius, moralinius nusižengimus negali būti baudžiama piniginėmis baudomis ar kitokiomis konkrečiomis nuobaudomis.
Ar politikas gyvena ir elgiasi amoraliai, nedorai, palikta spręsti visuomenei ir savo valią išreikšti vykstant rinkimams.
Kadangi rinkimų sistema tokia, kad politikai įtraukiami į partijų sąrašus ir vėl gali pretenduoti į postus, aktyvios visuomenės reakcijos smerkiant nusižengėlius tai neskatina. Žmonės mato, kad negali daryti įtakos partinei sistemai.
Neaktyvių ar trumparegių rinkėjų dėka nusižengėliai išrenkami ir vienmandatėse rinkimų apygardose.
– Kodėl, jūsų nuomone, žmonės, nuolat girdėdami apie nusikalstančius politikus, tai atsimena trumpai ir vėl juos renka?
– Patys politikai, matydami, kad partijų vadovai jų nelinkę bausti, nesitraukia.
Dažniausiai jie pasirenka aukos vaidmenį. Tvirtina, kad su jais nori susidoroti konkurentai, prieš juos naudojamos juodosios technologijos.
Kol vyksta ikiteisminiai tyrimai, išrinktieji, vaikydamiesi savo asmeninės gerovės, toliau užima postus.
Mažiau politika besidomintys žmonės patiki tokiomis kalbomis, net linkę palaikyti vadinamąsias aukas. Tai iš dalies lemia ir mūsų visuomenės gyvenimo būdas.
Atliekant su korupcija susijusią apklausą, daugiau nei pusė respondentų teigė, kad jei atsirastų galimybė pasinaudoti tarnybine padėtimi, paimti kyšį, tai padarytų. Taip pat, kad reikalai susitvarkytų greičiau, patys duotų kyšį.
Kaunas visada buvo ir yra verslus miestas. Tai žinant nieko keista, kad kai kurie žmonės mano, jog korumpuotas ar tarnybine padėtimi pasinaudojęs politikas yra ne nusikaltėlis, o apsukrus žmogus.
Tas pat, kai kalbame ir apie girtavimą. Manoma, kad tai asmeninė žmogaus problema, jam leidžiama pasitaisyti, nes girtuoklystė nesvetima visai visuomenei.
Kiek blaiviau ir kritiškiau politikus vertina jaunoji karta.
– Ar situaciją įmanoma pakeisti ir kas turi daugiau galimybių tai daryti?
– Vakarų Europos šalyse, kur demokratinis gyvenimas turi senas tradicijas, politikai, vien įtarti nusižengimais ar nusikaltimais, dažnai atsistatydina patys.
Jiems svarbi tiek asmeninė, tiek partijos, kuriai priklauso, reputacija. Kurį laiką tokių asmenų politiniame gyvenime nematome.
Mūsų politinių partijų vadovai turėtų mąstyti plačiau, suprasti, kad jei griežčiau elgtųsi su nusikaltusiais partijų nariais, jei viešai demonstruotų nepasitikėjimą jais, nušalintų prasikaltėlius nuo postų, tik laimėtų.
Ryžtingais žingsniais jie pelnytų daugiau visuomenės pasitikėjimo ir turėtų didesnes galimybes laimėti rinkimus.
