Žinoma, JAV ir Europos Sąjungos atsakomieji žingsniai, kurių griebtasi po galutinės Krymo aneksijos, buvo labiau simbolinio pobūdžio ir pirmiausia skirti savo piliečiams bei sąjungininkams.
Antroji sankcijų konkretiems Rusijos režimo atstovams ir jų pinigams Vakaruose porcija yra jau kiek grėsmingesnė už pirmąją. JAV smogė keletui V.Putino artimiausios aplinkos žmonių ir net bankui „Rosija“, kuris laikomas režimo pinigine.
Tačiau JAV, o ypač ES, tebesvarsto, ar imtis sankcijų prieš visą Rusijos ekonomiką ir jos jautriausius sektorius.
Vakarai grasina to imtis, jei Rusija toliau veršis į Ukrainą, taip tarsi pripažindami, jog laiko Krymą faktiškai prarastu.
Bet svarbiausios Europos Sąjungos valstybės, tarkime, Vokietija, kol kas labiau bijo rizikos, kurią joms pačioms sukeltų rimtas ekonominis karas su rusais.
Kijevo valdžia ir Maskvos opozicija skatina Vakarus tai daryti teigdamos, jog didėjančios Rusijos ekonomikos bėdos – baisesnis košmaras Kremliaus valdžiai nei smūgiai per jos valdovų kišenę.
Žinoma, Kremlius propagandiniame fronte dar labiau nertųsi iš kailio stengdamasis, kad dabar patriotizmo apimtų paprastų rusų įniršis dėl tuštėjančios kišenės kryptų būtent į Vakarus ar kitus užsienio priešus, o ne į režimą.
Tačiau nebevaldoma ekonominė krizė, o kartu auganti socialinė ir politinė įtampa – toks „Molotovo kokteilis“, kurio ugnies suvaldyti nepavyko nė vienam autoritariniam režimui.
Regis, tai suvokia ir Kremlius.
Juolab kad netgi be Vakarų naujų sankcijų aišku, jog Rusijos ekonomikai pavojingi ir dabartiniai dūriai paskiriems režimo atstovams, auganti politinė izoliacija, stabdomas karinis bendradarbiavimas ir prekyba.
Visa tai jau paskatino tarptautinę reitingų agentūrą „Standart & Poor’s“ pakeisti Rusijos kredito reitingą iš stabilaus į neigiamą. O smūgio bankui „Rosija“ pasekmes ėmė justi ir visas šalies finansų sektorius.
Vis dėlto Kremlius greičiausiai neatsisakys imperinių užmojų ir agresyvios politikos nei Ukrainoje, nei kitose kaimyninėse šalyse, nemažins isteriškos propagandinės kampanijos, nutaikytos pirmiausia į savo rinkėjus, apsukų.
Rusija mėgina atsakyti ir tokiomis pat asmeninėmis sankcijomis Vašingtono pareigūnams, mėginimais ieškoti naujų erdvių Azijoje.
Kita vertus, Maskva šią savaitę lyg ir ėmė švelninti toną Vakarų atžvilgiu – tikino, kad jai užtenka ir Krymo, rodė pasirengimą pradėti diplomatinius procesus.
Tuo pat metu Vakarai žengė kitą svarbų simbolinį žingsnį – pasirašyta Europos Sąjungos ir Ukrainos asociacijos sutartis, kuri tapo akmeniu, išjudinusiu šią geopolitinę griūtį, dar neregėtą po Šaltojo karo pabaigos.
Tiesa, palaiminta tiktai politinė šios sutarties dalis.
Pati Kijevo valdžia kol kas nenori pasirašyti ekonominės dalies, kuri dabar gali būti itin pavojinga faktiškai bankrutavusiam šalies ūkiui.
Ukrainos valdžia griebiasi ir kitų apsisaugojimo būdų. Ji paskelbė, jog šalis netaps NATO nare, taip lyg ir mėgindama nuraminti Rusiją.
O Vakarai ir jų lyderių vaidmenį tarsi iš naujo prisiminusios JAV taip pat išsijuosusios demonstruoja, jog rytinės Europos Sąjungos ir NATO narės, pirmiausia Lenkija ir Baltijos valstybės, tikrai gali jaustis saugios.
Apie didėsiantį karinį savo vaidmenį regione kalbėjo visų didžiųjų Vakarų valstybių aukščiausi pareigūnai – tarp jų ir Varšuvoje bei Vilniuje lankęsis JAV viceprezidentas J.Bidenas.
Atrodo, kad aukštojo svečio misija buvo ne tik nuraminti mažųjų sąjungininkų baimę dėl Rusijos tiesioginės invazijos, bet ir jų įkarštį diplomatinio karo fronte.
Amerikos žiniasklaida skelbė, jog J.Bidenas turėjo mandagiai, bet aiškiai perspėti sąjungininkus, kad jie pirmi nešokinėtų, leistų savo darbą dirbti sunkiasvoriams ir apskritai savo veiksmus labiau derintų su jais.
Tai lyg ir paveikė Lietuvos prezidentę D.Grybauskaitę, kuri griebėsi bene aštriausios retorikos ir diplomatinių demaršų prieš Maskvą. Po JAV viceprezidento vizito ji jau puolė aiškinti, kad griežtų sankcijų visai Rusijos ekonomikai nereikia.
Bet atmosfera Lietuvoje jau buvo įkaitinta iki tol. Ginklų žvanginimas, šauksmai dėl iš kiekvieno kampo neva lendančios meškos užgožė raginimus pradėti blaivias diskusijas dėl tikrai svarbių dalykų.
Užuot svarstę, kaip kalbėtis su valstybe nusivylusiais ir Rusijos propagandos pažeidžiamiausiais Lietuvos piliečiais, dauguma politikų, ypač dešiniųjų, ir toliau buvo linkę lipti ant visuotinio Rusijos žiniasklaidos, rusų masinės kultūros ar kalbos draudimo grėblio.
Vašingtonas šią savaitę dar kartą paragino Lietuvą pagaliau iš tiesų pasirūpinti didesniu krašto apsaugos finansavimu, dabar nesiekiančiu nė procento bendrojo vidaus produkto.
Tačiau nei rėkianti opozicija, nei ramiau besielgianti valdžia kol kas nepradeda rimtų svarstymų, kiek ir iš kokių lėšų tą finansavimą būtų galima didinti.
Kita svarbi problema – kaip apsisaugoti nuo galimo Rusijos ekonominio keršto.
Ar politikai turėtų elgtis atsargiau, ar verslas turėtų pats ieškoti naujų rinkų?
Prezidentūra nurodė, kad Lietuvos verslas turėtų ieškoti naujų eksporto rinkų ir atsakingai vertinti veiklos Rusijoje riziką, o Vyriausybė jau tarsi pažadėjo tiesiog kompensuoti Rytų rinkose patirtus galimus nuostolius.
Taigi – dar viena politinė ir ekonominė kryžkelė, kurių pastaruoju metu tikrai apstu.
Apžvalgininkas
