Nedarbas ir netikrumas dėl rytojaus dirbantį žmogų daro labai pažeidžiamu. Laikini darbo kontraktai, baimė prarasti nuolatinį pajamų šaltinį ir su vaikais pakliūti į skurdo spąstus yra puiki terpė vešėti populistams ir skelbti nacionalistinius šūkius bei kelti neramumus.
Ne vieną dešimtmetį tiek europiečių, tiek kitų išsivysčiusių valstybių dirbančiųjų darbo užmokestis pastoviai mažėjo. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) duomenys liudija, jog 1980 m. 15 didžiųjų pasaulio valstybių dirbančiųjų algos sudarė 76–77 proc. nuo BVP. Likusią dalį sudarė mokesčiai ir įmonių pelnas.
2006 metais dirbančiųjų algos sumažėjo ir sudarė tik 56 proc. nuo BVP, o dešimtys milijardų dolerių ir eurų, užuot padėję ekonomikai vystytis, buvo nukreipti į finansines rinkas įvairioms transakcijoms ir spekuliacijai.
Tokiu būdu buvo prarasta ženkli gyventojų perkamoji galia, sulėtėjo ekonomikos plėtra, o milžiniškas pinigų srautas, kuris, pasak M.Rokardo, galėtų siekti iki 750 trilijonų dolerių, užuot skatinęs ekonomiką, tapo spekuliacijų objektu.
Net dėstytojai universitetuose mokė studentus, kaip apgaudinėti akcininkus, lošiant jų pinigais, kaip tai daroma kazino, siekiant didesnių pelnų. Todėl nekilnojamo turto burbulo sprogimo ir krizės ilgai laukti nereikėjo.
Mitas, kad viską sureguliuos numatoma rinkos ranka, subliuško. Šiandien aiškiai matome, kad rinkų tinkamam funkcionavimui reikalingas jų valstybinis reguliavimas. Krizės metu bankams gelbėti buvo pasitelktas socialistinis metodas – valstybės lėšos arba, kitaip tariant, visų mokesčių mokėtojų pinigai. Tačiau, kai pokriziniu laikotarpiu atėjo laikas bankams padėti atgaivinti ekonomiką, jie vėl grįžo prie buvusios savanaudiškos liberaliosios politikos.
Krizė smogė socialdemokratams ideologiškai nepasiruošus. Trečiojo kelio politika, neoliberalizmas buvo tas kelias, kurį išpažino Europos socialdemokratai pastaraisiais dešimtmečiais. Atsisakydami savo pagrindinių vertybių, socialdemokratai supanašėjo su kitomis politinėmis partijomis, prarado rinkėjų pasitikėjimą. Nenuostabu, kad Europos rinkėjai balsus atidavė dešiniesiems, kurie jau dešimt metų valdė Europos Sąjungą, o valdymo rezultatai tapo apgailėtini. Dar niekada Europoje nebuvo tiek skurstančiųjų, o elito viršūnėlė nebuvo tiek praturtėjusi.
Jei dauguma europiečių nori geresnės visuomenės, daugiau socialinio teisingumo, tai dabar yra pats laikas ir valia, kurį rinkėjai turėtų pademonstruoti rinkdami Europos Parlamento narius. Kelią, kuriuo žengs Europa, nulems tai, kas turės daugumą Europos Parlamente – kairieji (socialdemokratai) ar dešinieji (konservatoriai).
Beje, socialdemokratams būtina atsinaujinti. Reikia atstatyti viešąjį interesą prieš grynai ekonominius interesus. Visuomenės interesų viršenybė reiškia viešojo gėrio (žmonių įtraukimas į darbo rinką, švietimas ir sveikata) pirmenybę prieš rinkos interesus. Viešasis interesas apima teisingą turto ir valdžios paskirstymą. Geresnė visuomenė konstruojama ekologiškai tvaraus vystymo pagrindu, o ekonomikos plėtros vaisiais turi naudotis visa visuomenė, o ne tik vien mažas būrelis piramidės viršuje.
Europai kaip gryno oro reikia socialdemokratijos atgimimo!
Globaliame pasaulyje geresnė visuomenės vizija turi būti įgyvendinama pasauliniu, regioniniu ir nacionaliniu lygiu. Todėl socialdemokratams būtina atgaivinti internacionalizmo tradiciją.
Šiandien ne vien Europai, bet ir visam pasauliui reikia pozityvios socialinės ir ekonominės vizijos. Ją gali pasiūlyti atsinaujinantys socialdemokratai. Jie yra geresnės visuomenės kūrimo viltis.
Birutė Vėsaitė yra Seimo narė, kandidatė į Europos Parlamentą.
