Generolo Romualdo Giedraičio artilerijos batalione tarnaujančias moteris pirmą kartą išvydau Lietuvos kariuomenės centriniame poligone Pabradėje vykusiose ugnies skyrių lauko šaudymo pratybose „Griausmingas vilkas“. Čia buvo šaudoma iš 105 mm amerikiečių gamybos haubicos M 50.
Tai JAV sukurtas pabūklas, kurio serijinė gamyba pradėta 1940 m., o baigta 1953 m. Daugiau kaip šešiasdešimtyje pasaulio šalių iki šiol naudojama haubica gali šaudyti įvairių tipų šaudmenimis. Pabradėje buvo šaudoma su trijų tipų sprogdikliais – vieni sprogdavo ore, kiti vos palietę žemę, treti – tik įsirausę į žemę.
Per pratybas Pabradėje prie vieno iš pabūklų stovėjo net dvi moterys. Kartu buvę kariai vyrai atnešdavo ir užtaisydavo haubicą. Viena artileristė, gavusi komandą ir koordinates, nutaikydavo pabūklo vamzdį reikiama kryptimi, viską patikrindavo, o skyriaus vadui ištarus „ugnis!“, kita tą pačią akimirką traukdavo patrankos virvę ir iššaudavo. Iš pabūklo išskriejęs sviedinys nušvilpdavo į už kelių kilometrų esantį taikinį.
Ugnies skyrius – tai vieno pabūklo komanda. Ją sudaro 6-8 žmonės. Šeši tokie skyriai (šeši pabūklai) sudaro bateriją. Pabradėje kaip tik ir buvo išsidėsčiusi viena baterija, o mokymuose dalyvavo aštuonios moterys.
Viliojo ne tik pabūklai, bet ir sunkvežimiai
„Pasaulyje labai daug moterų tarnauja artilerijoje. Tai nėra nieko neįprasto. Ypač jų daug Danijos artilerijos padaliniuose. O mes visos kartu jau esame šešerius metus“,– pratyboms pasibaigus ir susitikusios su lrytas.lt žurnalistu beveik choru sako Lietuvos kariuomenės artileristės.
Jos tvirtina tarnybą Artilerijos batalione pasirinkusios dėl to, kad visas traukė pabūklas ir jo galimybės. Tai didelis ginklas, iš jo šaudyti žymiai įdomiau, o ir efektas didesnis, nei šaudant lengvaisiais ginklais, tvirtina moterys.
„Man labai patinka pabūklai. Labai patinka jais šaudyti. Šauni, o netrukus kažkur toli jau girdisi kaip bumpsi“,– sako vyr. eilinė Irma Iljina.
Jai antrina ir eilinė Danguolė Konstantinavičienė: „Traukė haubica. Tai labai įdomus ginklas. Joks šaudymas iš automato negali prilygti šaudymui iš pabūklo.“
Tuo tarpu eilinė Lina Chaladauskaitė sako, kad greta didžiulio pabūklo, ją traukė ir batalione naudojami automobiliai: „Esu vairuotoja, vairuoju „Magirusą“. Tai žymiau „fainiau“, nei ten, kur yra tik „Hameriai“. Dėl to aš čia.“
Eilinės L.Chaladauskaitės vairuojamas automobilis – 7 tonas keliantis sunkvežimis „Magirus Deutz“, be vairuotojo dar galintis gabenti 21 žmogų ir paskui save traukiantis pabūklą. Tai šešių pavarų dyzelinė mašina, sverianti 15 tūkst. kg.
Iš vairuotojos tapo artileristų „akimis“
Tarnybą artilerijoje vairuotojos pareigose pradėjo ir vyr. eilinė Jovita Šiaučiūnaitė: „Man siūlė pasirinkti Vaidoto batalioną, Algirdo batalioną arba artileriją. Pasirinkau artileriją. Čia žymiai įdomiau, nei kitur. Bent jau man.“
Šiuo metu vyr. eilinė J.Šiaučiūnaitė yra stebėtoja. Stebėtojai – tai tarsi artileristų „akys“. Trijų žmonių stebėtojų komanda dažniausiai priskiriama prie pėstininkų kuopos. Atvažiavę į priešakines pozicijas stebėtojai ieško taikinių ir juos nurodo savo baterijai. Vėliau jie stebi, kur krenta sviediniai ir koreguoja ugnį.
Stebėtojai naudojasi galingomis stebėjimo priemonėmis, priešą aptikti leidžiančiomis ir šviesoje, ir tamsoje net iki 40 km atstumu.
„Tai teoriškai. O praktiškai šiomis priemonėmis priešą galima stebėti tiek, kiek leidžia vietovė. Ir nutolti daugiau, nei haubicos šaudymo atstumas, mes negalime“,– lrytas.lt žurnalistui lankantis Pabradėje pasakojo artileristų stebėtojai.
Į artileriją atėjo dėl vyro
Kai kurios moterys sako, kad tarnybą artilerijoje jos rinkosi dėl labai pragmatiškų priežasčių – noro būti arčiau artimų žmonių.
„Aš tarnauti pradėjau Algirdo batalione. Paskui perėjau į artileriją. Iš tiesų, perėjau dėl to, kad čia jau tarnavo mano vyras“,– sako vyr. eilinė Renata Drapanauskienė.
Bendraudamos su lrytas.lt artileristės beveik choru pasakoja apie Lietuvos kariuomenėje naudojamų haubicų galimybes ir įspūdį, kurį kelia jų paleistų sviedinių sprogimai.
„Ne veltui sakoma, kad artilerija – karo dievas. Todėl mus galite vadinti karo deivėmis“,– balsu kvatoja pašnekovės.
Tačiau moterys pripažįsta, kad savo sviedinių sprogimus jos tik girdi. Kaip sprogsta sviediniai artileristės nemato, kadangi baterija nuo taikinių gali būti nutolusi iki 11,5 km. Savo tarnybos draugių į taikinius paleistų sviedinių keliamus sprogimus mato tik stebėtoja vyr. eilinė J.Šiaučiūnaitė.
„Tikrai matau. Mano darbas yra artileristams nurodyti taikinį, o vėliau koreguoti ugnį. Turim prietaisų, su jų pagalba fiksuojam taikinių koordinates, perduodame jas šaudantiems. Šie viską pasiskaičiuoja pagal save. Ir tada – ugnis! Žiūrim, kur krenta sviediniai ir pagal tai koreguojame šaudančiųjų veiksmus“,– pasakoja stebėtoja.
„Mes viską mokame ne prasčiau, nei vyrai“
Artileristės pasakoja, kad kartu tarnaujantys vyrai džiaugiasi, jog greta yra moterų. Esą taip skyriui smagiau dirbti. Visų nuotaika būna geresnė, aplinkui daugiau šypsenų: „Vaišiname juos šokoladu ir arbata. Ir jie mus vaišina. Vyrai mumis taip pasitiki, kad leidžia vienoms viską daryti – pačioms sviedinius įdėti, pačioms viską sutvarkyti, nutaikyti. Juk mes viską mokame ne prasčiau, nei vyrai.“
Artileristų fiziniai krūviai paprastai yra mažesni, nei pavyzdžiui, pėstininkų. Didžiuliai pabūklai iš vienos vietos į kitą tempiami automobiliais, kartu važiuoja ir juos aptarnaujantys kariai. O sustojus, paprastai taip ir liekama vienoje vietoje, kol vėl nurodoma su visa haubica kraustytis į kitą paskirties tašką.
Tačiau prireikus pabūklui iškasti apkasą, išimčių moterims nedaroma. Kartu su vyrais jos ima į rankas kastuvus ir kasa.
Ir nors, pasak lrytas.lt pašnekovių, tarnyba Artilerijos batalione joms yra iš tiesų įdomi, pasitaikius progai svarstytų ir kitas galimas tarnybos alternatyvas.
„Žuvis ieško, kur giliau, žmogus – kur geriau. Jei būtų galimybė pereiti ten, kur įdomiau – kodėl gi ne? Vien tam, kad galėtume tobulėti, kad daugiau pasaulio pamatytume, jei pamatytume didesnės karjeros galimybes. Tada svarstytume“,– sako artilerijos moterys.
Nors čia pat pripažįsta, kad progų tobulėti ar pamatyti daugiau pasaulio pasitaiko ir tarnaujant artilerijos batalione. Maždaug prieš pusmetį dvi pašnekovės grįžo iš misijos Afganistane, kur tarnavo 17-osios Provincijos atkūrimo grupės (PAG-17) sudėti. Viena į misiją Afganistane PAG-4 sudėtyje buvo išvykusi 2007 m.
