Užjauskite tuos, kam šitaip nepasisekė. Vietoje nedidelio, lengvai valdomo ir matomumo neribojančio automobilio jie priversti vairuoti svetainę ant ratų.
Vienas automobilių pardavėjas man sakė, kad gėda važinėti pigiu, nedideliu automobiliu. Bet ne. Prabangiai išdirbta oda, kuo aukščiau nuo žemės pakilusi sėdynė ir dirbtinis automobilio protas gali parodyti naują gėdos lygį.
Nauju bandomu visureigiu atvažiavau prie prekybos centro. Išsirinkusi plačią stovėjimo vietą nusitaikiau į ją automobilio galu. Pariedėjau atgal ir dar nespėjus įsukti pasigirdo ausis veriantis „pyyypt“.
200 tūkst. litų kainuojantis miesto visureigis nusprendė, kad į kažką atsitrenkiau. Žvilgt į vieną pusę, į kitą – iki abiejų greta stovinčių mašinų likę po gerą pusmetrį.
Brangi kamera, turinti padėti man pastatyti automobilį per keletą nuo salono nuvažiuotų kilometrų spėjo apsiteršti taip, kad 8 colių ekrane mačiau tik pilkai rudą purvo dėmę. Apiplovimo nėra.
Išlipu – vietos daugiau nei pakankamai iš visų pusių. Vėl pariedu atgal, ir vėl automobilis sucypia lyg ketinčiau jį įmūryti į betoninę sieną. Šį spektaklį nutraukė apsaugos darbuotojas. Rūpestingai paraginęs nesijaudinti jis švelniai dirigavo iki kol užgesinau visureigio variklį ir palydėjo atlaidžiu žvilgsniu.
Ką pagalvojo, nesigilinsiu. Suprantu jį. Kitą dieną su džiaugsmu grąžinau automobilį pardavėjams ir išvažiavau savo senstelėjusiu, išmaniųjų technologijų neprikimštu, bet niekada nenuviliančiu universalu.
Nors jo kaina bent dešimt kartų mažesnė už aikštingojo visureigio, nesutikčiau automobiliais apsimainyti visam laikui.
Pats automobilis tikrai neblogas, netgi labai geras – važiuoja puikiai, traukos daugiau nei pakanka, o nauja devynių laipsnių greičių dėžė tobulai išsprendė problemą, kad automobilis būtų ir pakankamai dinamiškas mieste, ir užmiestyje lengvai bei taupiai riedėtų dideliu greičiu.
Bet visą šį gėrį gali sugadinti pora, iš pažiūros, smulkmenų. Po visų pypsėjimų, cypimų ir žviegimų kakofonijos nesistebiu, kodėl žmonės neperka naujų mašinų ir sėda į seną gerą „bulką“ ar „kregždę“. Nebekalbant apie tokių sistemų remonto kainas. Bet ne tik į pinigus viskas atsiremia.
Tai lyg rastumėte tobulą antrąją pusę, kuri turėtų nepriekaištingą išvaizdą, būtų linksma ir optimistiška, skaniai gamintų ir nepriekaištautų po pasilinksminimų su draugais, bet turėtų vieną smulkų trūkumą – kalbėdama vis spjautų jums į veidą.
Negi aplinkiniams apie tai pasakoti? Juk negražu, neprestižas.
