Bet kai neadekvačiai elgiasi ne vienas ir net ne šimtai, o keli šimtai tūkstančių bendrapiliečių, viešai pasakyti, ką galvojame apie jų mąstymo galias, niekas nesiryžta. Ypač politikai, kurie stengiasi visiems įtikti ir suka galvas, kaip čia neįžeisti tų 300 000 rinkėjų, kurie pasirašė už referendumą dėl žemės pardavimo užsieniečiams.
Net ir sveiko proto liberalai, kurie puikiai žino, jog joks piktais vakariečių kėslais už savo beverčius eurus ir šekelius supirkti šventą Lietuvos dirvožemį įtikėjęs rinkėjas niekados gyvenime už juos nebalsuos, pradeda kalbą šia tema nuo prisiekinėjimų, kaip jie gerbia tautos valią. Ką jau kalbėti apie konservatorius, dar anoje kadencijoje buvusius vienoje partijoje su referendumą stūmusius tautininkais. Arba premjerą, susirūpinusį kaip nulinko jo reitingas pastaraisiais mėnesiais, bandant vienu metu įtikti visiems.
Nė vienas politikas neišdrįs viešai pasakyti, kad Lietuvoje yra 300 000 žmonių, kurie iškrėtė kvailystę dėl savo nesugebėjimo atsispirti įkyriam įtikinėjimui, noro įkąsti į kulną, jų manymu, arogantiškam politiniam elitui ir visiems, kam geriau sekasi, kolektyvinės pasąmonės baimių ir paprasčiausio bukumo. Išmesti parašų lapų į nerūšiuotų atliekų konteinerį ir pasakyti ponams Pranciškui Šliužui ir Juliui Pankai: „Eikit namo, jokio referendumo nebus".
Pirmiausia visi tikėjomės, kad referendumo iniciatoriai nesurinks tų 300 000 parašų. Surinko. Paskui viltis dėjome į Vyriausiąją rinkimų komisiją, kuri ieškojo parašų lapuose klaidų. O kai VRK permetė it karštą bulvę tą bėdą Seimui, galėjome tikėtis, kad, remiantis teisės ekspertų išvadomis, Konstitucijai prieštaraujančio referendumo iniciatyva bus atmesta. Bet kaip tai pasakyti referendumo lapuose pasirašiusiems rinkėjams, kai viena iš jų yra Seimo pirmininkė?
Todėl sugalvota paprasta, bet labai rizikinga išeitis - dar kartą pakartoti mantrą apie pagarbą tautos valiai ir paskirti referendumo datą atskirai nuo antrojo Prezidento rinkimų turo, tikintis, kad vidurvasarį rinkėjai iškylaus paežerėse ir neskubės į balsavimo apylinkes. Plano „B", ką reikės daryti, jei jie vis dėl to ateis ir nubalsuos, niekas nė nebando aptarinėti. Kaip nebandė ir 2012 m. rudenį, prieš referendumą dėl Visagino atominės elektrinės.
Pamatę tokį parlamentinių partijų bevališkumą, tautininkai kovo 24 d. pristatė VRK dar vieną sprendimo tekstą, kuris bus teikiamas privalomajam referendumui. Šį kartą jie nori paneigti mūsų šalies įsipareigojimą įsivesti eurą, įrašydami Konstitucijoje, kad Lietuvos nacionalinis piniginis vienetas yra litas. VRK vėl atliks tik stebėtojo vaidmenį - išduos parašų lapus ir skaičiuos, kiek parašų pavyks surinkti. Net jeigu referendumo tekste būtų siūloma, Krymo pavyzdžiu, prisijungti prie Rusijos.
Šis palyginimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo toks drastiškas. Tokiu metu, kai Rusija įveda Kryme rublį, grobia paskutinius Ukrainos karo laivus ir telkia kariuomenę prie savo vakarinių sienų, aiškiau, negu bet kada anksčiau, įsitikinome, kad galime jaustis santykinai saugūs tik todėl, kad laiku spėjome integruotis į Europos Sąjungą ir NATO. Iniciatyvos, izoliuojančios Lietuvą nuo euro zonos, tokiu metu neišvengiamai verčia suabejoti, ar tik jų sumanytojai nėra tampomi už virvučių tos pačios rankos, kuri dirigavo ir Krymo referendumo organizatoriams.
Tik vietoje žalių žmogeliukų su šalmais ir automatais, mes turime rudus. Tuos pačius, kurie šaukė „Lietuva lietuviams!", kai Rusijos propagandininkams reikėjo parodyti, kad Baltijos šalyse atgimė fašizmas.
Ir nors J.Panka mikliai atsiribojo nuo bendražygių kovojant prieš skalūnus ir žemės pardavimą užsieniečiams, per anksti iškėlusių prie Seimo Rusijos vėliavą, jo vadovaujami tautininkai tyčiojasi iš europietiškos žmogaus teisių sampratos tais pačiais žodžiais, kaip ir tradicinių vertybių gynėju apsiskelbęs Kremliaus šeimininkas. Ir ypatingai jį turėtų džiuginti tautininkų pastangos ardyti Lenkijos ir Lietuvos strateginę partnerystę, demonizuojant Vilnijos lenkų siekius rašyti pavardes dokumentuose ir gatvių pavadinimus gimtąja kalba.
O gal tokiais neramiais laikais, stebėtinai primenančiais Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų išvakares, ne mažiau už valdančiųjų partijų ir opozicijos susitarimą gerinti kariuomenės finansavimą reikėtų nacionalinio susitarimo susilaikyti nuo revoliucinių permainų iniciatyvų, primenančių savo valstybės griovimą iš vidaus?
