Tradiciškai dėl visko kalčiausias būna iešmininkas. Visais šiais atvejais – turto vertintojai. Tai jie, niekdariai, tuščias ir apgriuvusias fermas įvertino milijonais litų. Tai šie nenaudėliai užmerkdavo akis, kai užstatas būdavo keliasdešimt sykių mažesnis už banko ar unijos suteiktą paskolą.
Todėl jiems reikia kirsti iš peties. Tuo ir užsiima Turto vertinimo tarnyba, ne tik pradėjusi tikrinti kiekvieną ataskaitą, bet ir nustačiusi naujas taisykles.
Jau antri metai, kaip vertintojai priversti apsiginkluoti geriausios kokybės fotoaparatais ir filmavimo kameromis.
Jei reikia nustatyti, ar paskolos panūdęs ūkininkas tikrai laiko pusketvirto šimto galvijų, kaip nurodyta dokumentuose, tenka įvairiais rakursais po tris kartus nufotografuoti kiekvieną karvę, telyčią ar bulių. Ir šiukštu nedrįsk supainioti nė vieno galvijo, nors jie gali būti panašūs kaip vandens lašai.
Tikra nelaimė, kai kas nors paprašo nustatyti, pavyzdžiui, vandentiekio arba kanalizacijos įrenginių vertę. Tai, kas surašyta dokumentuose, niekam nerūpi: būk malonus, nufotografuok ir pačius vamzdžius. Jei išsišūdinsi kelnes – tavo bėdos.
Taip jiems ir reikia, tiems korumpuotiems turto vertintojams. Tai juk jie per plauką nesugriovė mūsų šalies finansų sistemos.
Tik ar girdėjote bent apie vieną bylą, kad vertintojas būtų nuteistas dėl banko ar unijos sužlugdymo? Aš kol kas ne.
Tačiau valdininkų nurodymus braidžioti po mėšlynus galima suprasti kaip prevenciją. Tegul tik pabando suklysti!
