Kaip niekados anksčiau puiki iliustracija posakiui „kas nepražudo, tas sustiprina“ yra dabartinės Ukrainos pavyzdys. Tikiu, kad Ukraina išsikapanos pasikeitusi iš esmės, atgimusi aukštesniame lygyje, neįtikėtinai sustiprėjusi. Tiesa sakant, Ukrainai nieko kito nelieka, o tik tas arba-arba: arba būti vienai iš stipriausių Europos, pasaulio valstybių, arba išvis nebūti. Tai, jog naujieji žmonės vyriausybėje su pasibjaurėjimu žiūri į bet kokias korupcijos apraiškas, yra vienas iš labiausiai viltingų ženklų.
Tarkime, iš tiesų Ukraina jau greitai pradės ropštis iš duobės ir sparčiu žingsniu pajudės į priekį. Tai be visa ko kito reikštų, kad šią šalį apiplėšusi Rusija įgys tokį stiprų ir drauge mirtiną priešininką, kokio neturėjo per visą savo istoriją. Turėkime galvoje dar ir tai, kad už Ukrainos nugaros - pasaulio opinija ir visų simpatijos, o Rusija lieka viena, be sąjungininkų ir draugų, žadinanti pačius blogiausius prisiminimus.
O jeigu savo ruožtu didžioji kaimynė, nujausdama šią situaciją, pabandytų uždusinti atgimstančią, naująją Ukraina dar įsčiose, keldama sumaištį, išprovokuodama šalies padalijimą ar pan., neabejotinai prasidėtų neįsivaizduojamų apimčių, pranokstantis dešimtis Čečėnijų partizaninis karas. Tokiu atveju visų pasaulio išviečių nepakaktų, siekiant paskandinti visus bekompromisinės kovos priesaiką davusius priešininkus arba pačiam agresoriui iškiltų pavojus nuslysti į kanalizacijos angą.
Nebūdamas karybos specialistas negaliu nieko pasakyti apie tai, kaip vadovaujant V.Putinui Rusijai pavyko ar nepavyko modernizuoti karines pajėgas, atnaujinti karinį arsenalą, išplėtoti supratimą apie karo veiksmų taktiką ir strategiją. Tačiau plika akimi buvo galima matyti, kad Rusija iš naujo pradeda puoselėti planus apie pasaulinį viešpatavimą, ruošiasi šuoliui, karštligiškai atnaujindama savo propagandos doktriną, ideologinės kovos, jeigu galima taip pasakyti, arsenalą. Neva vien jėga pasaulinio dominavimo nepasieksi, reikia iš naujo išmokti aptemdyti žmonių protus arba bent atnaujinti sugebėjimą papirkti reikiamus veikėjus reikiamu momentu.
Ideologinis Rusijos persiginklavimas siekiant iš naujo, įvertinus pasikeitusias sąlygas, užvaldyti žmonių protus buvo (ir tebėra) toks apgailėtinas, kvailas ir karikatūrinis, kad jautresnių nervų žmogelį gali iš karto suvimdyti dėl kičinių užmojų pertekliaus. Nežinau ar Rusijai pavyko pagaliau prisipumpuoti raumenis iki pageidaujamo lygio, tačiau ideologiniam anosios pusės paradui, regis, išties vadovauja neįtikėtinai užkalkėjusių smegenėlių strategai ir intrigantai.
Sovietinė ideologija šiaip ar taip turėjo europinį parametrą, t. y. K.Marxo ir F.Engelso idėjinį palikimą, kurį papildė V.Lenino ir J.Stalino „įžvalgos“, o marksizmas-leninizmas-stalinizmas skirtingais laikotarpiais skirtingu laipsniu buvo visame pasaulyje išpažįstama ideologinė doktrina, žmonių kvailinime geriausiais sau laikais pasiekusi rekordines aukštinimas.
Ką savo ruožtu gali apkvailinti dabar putinizmas, - taip pavadinkime naujosios Rusijos ideologinį mokymą. Kaip atrodo, tai išties yra ne tek senojo stiliaus daugiau ar mažiau išradingo protų kvailinimo technologija, kiek gluminantis ir dėmesį blaškantis dvokas, atsiradęs vietinėje dirvoje sumaičius sukarikatūrintus stačiatikybės pavidalus, nešvankias bizantizmo reminiscencijas ir veidmainingą įsipareigojimą ginti tradicijas. Tai toks kokteilis, kuris išties ne tiek svaigina užtaiso stiprumu, kiek priverčia apduiti nuo dvoko intensyvumo. O pats V.Putinas idėjų fronte yra štai toks tradicijas ginantis angelas su kanopomis.
Tačiau labai gudriai klausiate - jeigu Rusija yra tokia nusususi vertybiniu ir idėjiniu požiūriu, - kodėl Lietuvoje anoji turi tokį didelį būrį užtarėjų, balsingą, didžiajai kaimynei ditirambus giedantį chorą, .plušantį dėl jos interesų įgyvendinimo ne vieną pasišventėlį?
Jeigu atidžiau peržvelgsite nesėkmių istoriją nepriklausomoje Lietuvoje siekiant įgyvendinti pretenzingus energetinius projektus, būtinai pastebėsite, kad čia kartojasi tų pačių žmonių pavardės, visai nedidelis jų skaičius, - žmonių, kurie sugebėdavo taip ar kitaip užblokuoti Lietuvos užmanymus dėl energetinio savarankiškumo įtvirtinimo ir šalies saugumo, reikiamu momentu paspausdami reikiamą mygtuką. Kas jie tokie?
Kaip sako rusiškos kultinės komedijos herojus blaivyklos kieme – „paskelbkite visą sąrašą“. Toks sąrašas, regis, greitai prablaivintų mus visus.
Tai, žinoma, nereiškia, kad visi Rusijos garbintojai yra paprasčiausiai papirkti žmonės, - nesuvulgarinkime reikalo esmės. Tikrą tiesą sakau, kad pažįstu porūšį žmonių, kurie myli Rusiją labiau už savo motiną, ne juokais laukia ateinant rusų dėl to, kad jaučia didingą likimo pašaukimą būti skerdiena.
Toks dažnai pats veržiasi į skerdyklą, savo valia pasikabina už nugaros ant kablio, drauge patirdamas kažką panašaus į orgazmą. Ogi skerdienos pavidale visos liaukos funkcionuoja sėkmingai, niekas netrukdo nutekėti įvairiausiems skysčiams, taigi, galima sakyti, tokioje būsenoje prasideda nekomplikuotas gyvenimas, panašus į palaimą.
