Tuo pasižymėjo visi D.Grybauskaitės metiniai pranešimai, ne išimtis buvo ir vakar Seime perskaitytas penktasis, kuris buvo persmelktas ir priartėjusių prezidento rinkimų gūsių.
Pranešimą D.Grybauskaitė pradėjo nuo šalies užsienio politikos, dėl kurios net ne visuomet atsiskaitydavo. Bet kalbėdama apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą prezidentė neužsiminė, kokios, jos nuomone, strategijos Maskvos atžvilgiu reikėtų laikytis Lietuvai ir Vakarams.
Šalies vadovė tik pakartojo ankstesnius bauginimus, kad Rusijos agresija – jau realybė, tiesa, čia pat lyg ir nuramino, jog Lietuva saugi, nes yra visavertė NATO ir Vakarų bendruomenės narė.
Šįkart itin pabrėžta partnerystė su JAV. Dar visai neseniai strateginė prezidentės vizija buvo kitokia – ryškus antiamerikietiškumas, didžiausia draugystė būtent su Europos didžiaisiais ir ypač jos Šiaurės „turčiais“, pragmatiški santykiai su Rusija bei Baltarusija, apeinant kitus Rytų partnerystės neturtėlius.
Pragmatišką požiūrį į santykius su Rusija dabar D.Grybauskaitė sukritikavo itin nuožmiai – supliekusi tuos verslininkus, kurie „gyvena baimėje“ ir „už sviestą pardavinėja Lietuvą“, užuot sukę į Vakarus.
Kita vertus, šalies vadovės aiškinimai, kad Lietuvos valdžia pastaraisiais metais dar labiau sustiprino ryšius su visais sąjungininkais, akivaizdžiai prasilenkia su tikrove. Vien santykiai su kaimyne, strategine partnere Lenkija beviltiškai įšalę.
Tokie pat deklaratyvūs buvo ir prezidentės pareiškimai dėl krašto apsaugos sistemos finansavimo ir būtinybės visoms partijoms pasirašyti sutartį, kad jis pasieks 2 proc. BVP per penkerius metus.
Kaip tai padaryti, iš kokių lėšų, kaip mestelėjo pati prezidentė, „neskriaudžiant kitų ekonomikos šakų“? Tačiau ji nepateikė jokio savo plano, be kurio ir pats pranešimas smarkiai nuvertėja.
Beje, galima prisiminti, kad visai neseniai, šalį valdant jos sąjungininkams konservatoriams, prezidentė pliekė tuometę krašto apsaugos ministrę R.Juknevičienę dėl užmojų didinti gynybos finansavimą.
Aišku, metinis pranešimas būtų buvęs lyg be druskos, jei jame nebūtų demaskuoti vidaus priešai, kurie, nepaisant visų šalies vadovės pastangų su jais kovoti, esą toliau tyko apvogti Lietuvą, net pakirsti nepriklausomybės pamatus.
Dar didesniais plėšikais nei Rusijos gigantas „Gazprom“ prezidentė paskelbė „vietinius energetinius oligarchus“. D.Grybauskaitė bene pirmą kartą taip atvirai pagrindiniais jų atstovais įvardijo seniai jos medžiojamą koncerną „Icor“.
Taip pat pylos gavo Mokesčių inspekcija, kuri esą ratu apeina stambųjį verslą. Kliuvo ir saugumui, prokuratūrai.
Valstybės saugumo departamento vadovui G.Grinai buvo pakartoti priekaištai, jog jis nepakankamai užsiima grėsmių prevencija, o generalinis prokuroras D.Valys užpultas, kad jo sistema itin sunkiai modernizuojasi, kad čia dar tebevyrauja „sovietinis“ įprotis bet kokiu būdu persekioti ir nubausti.
Bet kaip tai dera su prezidentės džiūgavimais, jog teismai vis griežčiau nubaudžia daug įtariamųjų korupcija?
Kritika G.Grinai ir D.Valiui patvirtina sklandančias kalbas, jog šalies vadovė po rinkimų mėgins atsikratyti jų abiejų.
Bet ko tada būtų verta jos savigyra apie nepriklausomą ir neva puikiai dirbančią teisėsaugą, skambėjusi ir vakar iš Seimo tribūnos.
Žinoma, prezidentė nepraleido progos vėl įgelti „darbiečiams“. Nors net neužsiminė apie savo nesenus kaltinimus Darbo partijai vykdant Kremliaus valią, ji apkaltino planais išgrobstyti naujus ES paramos milijardus.
O visiems valdantiesiems išrėžė, kad jie ne dirba Lietuvai, o yra užsiėmę finansinės įtakos dalybomis.
Dar ryškesnėmis artėjančių rinkimų spalvomis nušvito D.Grybauskaitės pranešimo pabaiga.
Neįprastai sentimentalūs išvedžiojimai apie Lietuvos grožį, vienybę, jaunimą ir kultūrą buvo atvirai supinti su kandidatės rinkimų šūkiu „Tikiu Lietuva!“ – jis buvo pakartotas net keletą kartų.
Tačiau tiek aršūs pareiškimai, tiek saldūs žodžiai, regis, ne itin paveikė jos kritikuotus politikus ir pareigūnus.
Šiemet kaip niekada neregėtai drąsiai daugelis jų atsikirto prezidentei, nuo kurios žodžio anksčiau tik dar labiau pritūpdavo.
Premjeras A.Butkevičius kategoriškai atmetė kritiką koalicijai, aplinkos ministras „tvarkietis“ V.Mazuronis – kaltinimus dėl oligarchų įtakos jo ministerijai. O „Icor“ vadovas A.Janukonis prezidentei priminė, kad kritika dėl didelių vandens, šilumos, atliekų surinkimo kainų – ne tuo adresu, nes kainas nustato valstybė, o kai kuriuo verslu bendrovė netgi neužsiima.
Pakritikuoti mokesčių prievaizdai irgi pareiškė, jog prezidentė klysta – inspekcija kaip tik daugiausia dėmesio skiria stambiajam verslui. Narsiai atsikirto ir kadenciją baigiantis G.Grina, kurio teigimu, menkai finansuojamas saugumas ir taip dirba viršydamas savo galimybių ribas.
Ar visa tai reiškia, jog rūsčiosios prezidentės įvaizdis jau taip nebeveikia šalies politikų ir pareigūnų kaip anksčiau? Juk D.Grybauskaitės pareiškimams šį kartą garsiai plojo tik ištikimiausi jos sąjungininkai konservatoriai.
