Ir nors vieniems tai atrodo, kaip nerealus scenarijus, dirbtinai keliama ir kažkam naudinga isterija, norom nenorom vis dažniau dairomasi į Vakarų pusę – o ką gi tokiu atveju darytų NATO? Ar Aljansas linkęs ir svarbiausia – ar pajėgus mus apginti? Galbūt dauguma to nepastebėjo ar nesuprato, bet NATO ėmėsi pirmųjų žingsnių, siekdama užkirsti kelią blogiausiam scenarijui.
Visuomenėje jau kurį laiką verda audringos diskusijos, o nuomonės svyruoja nuo visiškos nevilties (niekas mūsų nepuls, o jei puls, tai neatsilaikysime nė dviejų minučių ir niekas mūsų neapgins, nerizikuos dėl mūsų mažiukų) iki ryžto (ginsimės, sulauksime NATO pagalbos ir duosime į kaulus įsibrovėliams).
Tačiau tokiose, dažnai bevaisėse ir menkai argumentuotose diskusijose dažnai pamirštami faktai ir nesugebama sujungti taškų nuo A iki Z. Iš karto peršokama į vidurį ir skelbiamos išvados.
Vargu ar galima buvo rasti geresnį laiką tokioms kalboms. Simboliška, kad diskusijos vyksta šiomis dienomis, kai Lietuva mini 10-ąsias įstojimo į NATO metines.
O juk tuo pat metu iš Afganistano pasitraukiantis Aljansas ieško sau naujos (o galbūt senos, kiek primirštos) funkcijos. Tad ką galėtų ir darytų NATO agresijos prieš Lietuvą atveju?
Ką daro NATO?
Pirmiausia galima pastebėti, ką NATO jau daro: į Baltijos šalių nerimą reagavo ištikimi sąjungininkai, pirmiausiai JAV, kuri atsiuntė papildomus 6 naikintuvus F-15, kurie prisijungė prie 4 jau dalyvaujančių NATO oro policijos misijoje.
Ši visuomenės daugiau simboline laikyta misija dabar įgauna svorį, mat amerikiečiai ketina pratęsti savo misiją, o prie jų turėtų prisijungti 6 modernūs britų naikintuvai „Typhoon", 6 Danijos naikintuvai F-16, 2 moderniausi Prancūzijos naikintuvai „Rafale", 2 „Mirrage 2000".
O visų jų veiksmus virš Baltijos šalių oro erdvės koordinuos kelių šimtų kilometrų spinduliu viską matantys žvalgybos orlaiviai AWACS, kuru ore papildys specialūs orlaiviai.
Taigi, Baltijos šalys pagaliau turės ne simbolinę, o rimtą eskadrilės dydžio apsaugą nuo galimų oro erdvės pažeidėjų. Juk NATO Oro policijos misija pirmiausiai skirta saugoti, stebėti oro erdvę – kitaip sakant oro greitkeliuose patruliuoja daugiau pareigūnų.
Ir jie kartu veikia kaip prevencinė priemonė. Kalbantys apie tai, kaip tuos kelis ar dešimtis NATO naikintuvų akimirksniu nušluotų „galinga Rusijos aviacija", matyt, nesuvokia, ką tai reikštų: atvirą agresiją ne tik prieš Lietuvą, bet ir prieš JAV, Jungtinę Karalystę, Prancūziją – branduolinius ginklus turinčias šalis.
Bet panašu, kad vien prevencija ore NATO neapsiribos. Tad antra, ką svarbu paminėti - sąjungininkų planai. Neseniai Lietuvoje viešėjęs JAV viceprezidentas Joe Bidenas, o trečiadienį ir JAV lyderis Barackas Obama užsiminė, kad NATO pajėgos Baltijos šalyse bus stiprinamos. J.Bidenas užsiminė, kad svarstoma apie rotacines pajėgas.
Tai esą būtų sausumos arba jūrų pajėgos, kurios laikinai būtų dislokuotos Baltijos šalyse ir keistųsi kas nustatytą laiko tarpą. O ketvirtadienį pasirodė pranešimų, jog JAV Latvijoje gali dislokuoti Stryker brigadą ar jos elementus. Stryker brigadomis vadinamos sunkiosios JAV karinių pajėgų brigados, kurios aprūpintos šarvuočiais „Stryker", artilerija, o kai kurios – ir tankais.
O NATO pajėgų vadas, JAV generolas Philipas M.Breedlove'as pareiškė, kad Aljansas negali apsiginti, jei neturi pajėgumų ten, kur reikėtų ginti.
„Todėl manau, kad turėtume galvoti apie savo sąjungininkus, ypač Baltijos šalis, ir jų teritorijose dislokuoti savo pajėgas", -- pareiškė JAV generolas.
Kodėl svarbus perdislokaviams?
Ką rodo tokie sąjungininkų pareiškimai ir veiksmai? Taip, galbūt kai kuriems tai primena perdėtą reakciją, įvykių sureikšminimą arba nereikšmingus didžiųjų NATO valstybių bandymus nuraminti išsigandusias „mažiukes". Tačiau yra ir kitų nuomonių.
Pavyzdžiui Švedijos atsargos generolas, o dabar gynybos ekspertas ir ne vieną saugumo studiją Baltijos šalims parengęs Karlis Neretniekas mano, kad pirmiausiai siekiama Baltijos šalims pabrėžti – 5-ojo NATO sutarties straipsnio tikrai bus laikomasi. Ir ne tik žodžiais, nors kol kas JAV esą stengiasi įvairiais signalais įspėti Rusiją, kad ši nė negalvotų lįsti prie Baltijos šalių.
Gynybos eksperto Aleksandro Matonio manymu, tiek JAV aukšiausiųjų vadovų, tiek NATO pajėgų vado žodžiai reiškia JAV pajėgų, dislokuotų Europoje, rotacinį perdislokavimą.
„Pavyzdžiui iš Vokietijos. Tam nebūtina būtų kurti visos karinės infrastruktūros Baltijos šalyse, o pakaktų naudotis jau esamais objektais, tarkime kompleksas Rukloje puikiai galėtų priimti ne vieną batalioną, panašiai ir kiti mūsų padaliniai, kurie nėra užpildyti.
Ši operacija nėra tokia brangi ir sudėtinga, kaip misijos Afganistane palaikymas. Be to, kalbama apie žymiai mažesnių karių ir technikos skaičių perkėlimą", - teigė ekspertas. K.Neretnieko manymu tai galėtų būti greitojo reagavimo pajėgos, pavyzdžiui JAV jūrų pėstininkai.
Be to, pasigilinus į istoriją aiškėja, kad toks perdislokavimas nebūtų jokia naujiena Aljansui:: tai yra gerai apgalvota, nesyk tobulinta NATO sistema. Tokiems veiksmams ruoštasi, treniruotasi laikais, kai dėl galimos ir visai realios Sovietų sąjungos invazijos drebėjo į Vakarus nuo geležinės uždangos esančios valstybės.
Ir ne veltui – dažnai pamirštama, kad NATO įkurta 1949-siais, po to, kai laisvus rinkimus užimtoje Rytų ir Vidurio Europoje pažadėjęs Josifas Stalinas po savo geležiniu padu vieną po kitos pritvojo Čekoslovakiją, Vengriją, Lenkiją, Rumuniją.
Bet kokios šių šalių pastangos įgyti savarankiškumo buvo žiauriai nuslopintos, o po Antrojo pasaulinio karo dar neatsigavusios Vakarų Europos šalys išsigando „komunizmo eksporto" ir maldavo JAV padėti.
Todėl NATO buvo sukurta ne tik kaip „popierinė" gynybinė organizacija, o kaip reali karinė struktūra – sudėtingas organizmas, kuriame turi sklandžiai veikti skirtingomis kalbomis kalbančių, skirtingą karinę filosofiją ir galimybes turinčių šalių pajėgos.
Kertinis vaidmuo teko Vakarų Vokietijai. Beveik iki pat Šaltojo karo pabaigos Vokietiją padalijusi siena buvo vadinama būsimo karo pradine fronto linija. Pro Fuldos lygumas JAV kariai buvo pasiruošę atremti sovietų tankų armijas, stabdyti visomis priemonėmis – kad ir branduoliniu ginklu.
Karui ruošėsi dešimtmečius
Tie laikai jau seniai praeityje – Vokietija suvienyta, niekas nebesitiki rusų tankų invazijos, bet patirtis ir atmintis išliko.
Ir ji gali būti ne tik naudinga, bet ir jau dabar, prie mūsų akis taikoma Lietuvoje. Šaltojo karo laikas NATO kariškiai žinojo dvi svarbių terminų santraukas – REFORGER ir POMCUS.
Pirmasis – tai kasmetinių NATO pratybų pavadinimas. Jis iššifruojamas paprastai: REturn FORces to GErmany – lietuviškai sugrąžinti pajėgas į Vokietiją, o jie panašios pratybos būtų rengiamos Baltijos šalyse jos galėtų vadintis REFORBAL).
Antrasis, glaudžiai susijęs su REFORGER iššifruojamas dar ilgesniu sakiniu. Tačiau paprastai tariant tai reiškia iš anksto dislokuojamos techninės įrangos vienetus.
Ne paslaptis, kad svarbiausia NATO narė buvo ir yra Amerika, tačiau ją nuo Europos skiria Atlanto vandenynas. Tad kilus karui viską – pradedant kariais, baigiant šaudmenimis ir technika Europoje esantiems JAV daliniams būtų tekę gabenti laivų konvojais.
Šiuos, kaip spėjama, būtų siekę sunaikinti Sovietų povandeniniai laivai. Norėdami palengvinti tokią užduotį amerikiečiai iš anksto Vokietijoje esančiuose sandėliuose dislokavo karui paruoštą techniką, šaudmenis ir pan.
Intensyvaus karo metu jų, greičiausiai, vis tiek būtų ėmę trūkti, tačiau pirmosiomis savaitėmis NATO pajėgos būtų aprūpintos – tereiktų atskraidinti pačius karius, kurie iš sandėlių su jau paruošta technika vyktų į būsimą frontą. Kuo sklandžiau, greičiau ir saugiau.
REFORGER pratybų metu būtent tai ir buvo treniruojamasi daryti, o po Vakarų Vokietijos miestelius riedanti JAV, Belgijos, Jungtinės Karalystės ir kitų NATO šalių šarvuotoji technika praėjusio amžiaus 8-9 dešimtmečiais nekėlė jokios nuostabos.
Beje, pastaruoju metu tokios pratybos miesteliuose ir net miestuose pagaliau imtos rengti ir Lietuvoje. Antai šią savaitę Tauragės apskrityje Vilkyškių miestelyje dardėjo Lietuvos kariuomenės šarvuočiai, aidėjo šūviai – tai buvo kol kas dar retas, bet ateityje galbūt ir lietuvių nebestebins toks vaizdas ne tik Vilkyškiuose, bet ir pavyzdžiui Vilniuje. Juk pavyzdžiui Švedijos, Norvegijos ir Suomijos sostinėse neretai rengiamos pratybos, kurių metu miestų gatvėmis važinėja ir tankai.
Svarbiausia – galios įvaizdis
„REFORGER buvo puikios, o svarbiausia - reguliarios kaip šveicariškas laikrodis pratybos, kuriomis buvo siekiama užtikrinti Vakarų Europos apginamumą konvencinėmis priemonėmis.
Žinoma, REFORBAL galima taip pat įsivaizduoti. Galbūt, pavyzdžiui, išplečiant ar pertvarkant dabar vykstančias mažesnio mastelio pratybas Baltijos šalyse.
Svarbiausia - principai: reguliarumas, didelis dalyvaujančių NATO šalių skaičius, jų karių ir technikos skaičius, aktualūs scenarijai ir galingas lydintis propagandinis poveikis", - teigė A.Matonis.
Beje, apie REFORGER pratybų atnaujinimą dar 2010 metais užsiminė garsi JAV žurnalistė Anne Applebaum – Lenkijos užsienio reikalų ministro ir galimu kandidatu į NATO vadovo postą laikyto Radoslawo Sikorskio žmona.
„Aljanso stiprybė – tai galimybė projektuoti galios įvaizdį, pasitikėjimą ir integraciją", - tuomet rašė A.Applebaum, kai Baltijos šalys dar nebuvo atsigavusios po Gruzijos karo ir reikalavo iš NATO konkrečių gynybos planų.
Beje, įdomu tai, jog pernai Latvijoje vykusių pratybų „Steadfast Jazz" metu „Lietuvos ryto" apie galimą NATO pajėgų perdislokavimą paklausta Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė reagavo lakoniškai: „kodėl gi ne?".
Tačiau tuojau pat pabrėžė, kad kol kas tam esą nebuvo būtinybės. Regis, per pusę metų viskas apsivertė aukštyn kojomis, mat metinio pranešimo metu ta pati prezidentė jau kalbėjo apie realaus karo Europoje galimybę.
Jau užsiima prevencija
Šaltojo karo laikais planuota, kad kilus neišvengiamo karo grėsmei NATO galėtų skubiai mobilizuoti savo pajėgas ir sutelkti sovietų diversantams dar nesuskubus imtis pirmųjų veiksmų.
Norint, kad tokie planai veiktų (o planai labai dažnai žlunga arba kinta) NATO vykdė aktyvią žvalgybą. Ir ta žvalgyba buvo efektyvi – Sovietų pajėgumų judėjimus, bet kokius pokyčius ar sutelkimus akylai stebėjo iš oro, kosmoso bei sekė elektroninėje erdvėje.
Ir nors laikai pasikeitė, NATO žvalgybiniai pajėgumai, bent jau JAV tik dar labiau patobulėjo. Būtent todėl kalbos, kad rusai galėtų mus – NATO valstybę pulti ir užimti per kelias minutes ar dienas yra nerealios.
Garsieji NATO gynybos planai, kurie, keičiantis situacijai, adaptuojami kas 5 metus, o jei yra būtinybė – ir dažniau numato kelių lygių veiksmus: situacijos stebėjimą, grėsmių vertinimą ir reagavimą. Dėl reagavimo priemonių sprendimus, žinoma, priima politikai.
Būtent todėl dažnai Lietuvoje pamirštama, kad NATO – tai ne kažkokia mistinė jėga, kuri „mus gins". Juk Lietuva pati yra NATO narė ir pati gali ginti kitas Aljanso nares turimomis priemonėmis.
Tačiau dėl to, ar politikai priimtų atitinkamas priemones reaguoti klausimas dabar jau atsakytas: ne tik dėl Baltijos šalių akivaizdžiai reiškiamo nerimo, bet ir dėl akivaizdaus Rusijos karinių pajėgų suaktyvėjimo bei, žinoma, veiksmų Kryme NATO jau sureagavo. Sustiprinta Oro policijos misija būsimos rotacinės pajėgos ir karinės pratybos Baltijos šalyse yra geriausi pavyzdžiai.
Tokia reakcija iš dalies atitinka REFORGER dvasią – šalyje, kuri jaučia sau grėsmę greitai dislokuojamos papildomos NATO pajėgos, kurių tikslas yra siekis parodyti, kad ši teritorija bus ginama. Ne tik turimomis, dislokuotomis priemonėmis, bet jei reikės – ir papildomomis.
Tai – klasikinė prevencinė priemonė bet kokiam galimam agresoriui net jei šis rimtų ketinimų ir neturi, o tik bando įbauginti, sukelti aistras, įvaryti pleištą ir suskaldyti šalį ar šalis.
„Išankstinis įrangos bei rotacinių dalinių dislokavimas yra realistiškas ir pigesnis, nei nuolatinis. Čia jau būtų paruošta įranga, o kad ji nestovėtų veltui, amerikiečiai galėtų nuolat rengti pratybas – tai naudinga visoms pusėms ir manau, kad dabar tai yra būtina", - teigė K.Neretniekas.
Tiesa, A.Matonis perspėjo, kad pirmiausiai turėtų būti atlikti ekonominiai skaičiavimai, mat POMCUS susijęs su infrastruktūra ir didelėmis sąnaudomis.
Be to, gali atsirasti ir politinių stabdžių. Pavyzdžiui NATO priešininkai Lietuvoje gali pradėti šaukti apie neva pažeidžiamą Konstituciją, pagal kurią mūsų šalyje negali būti svetimos šalies karinių bazių. Tiesa, tokie argumentai į miltus buvo sutrinti dar 2008-siais, kai 31 Seimo narys kreipėsi į Konstitucinį Teismą iš esmės abejodamas Lietuvos narystės NATO teisiniais pagrindais.
Abejonių neliko, kai paaiškinta, jog Lietuvoje nėra svetimų valstybių bazių, juk Zoknių bazė priklauso Lietuvos karinėms oro pajėgoms, o infrastruktūra naudojasi Oo policijos misijos dalyviai iš kitų šalių. Tiesa, Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas lrytas.lt priminė, kad iki šiol galioja politinis principas, kuris įtvirtintas 1997-ųjų susitarimu tarp NATO ir Rusijos lyderių. Šio susitarimo esmė – NATO neplės savo infrastruktūros ir nedislokuos ženklių kovinių pajėgumų.
„Manome, kad reikia peržiūrėti šį politinį principą", - teigė J.Olekas.
Ne kiekybė, o kokybė?
Žinoma, gali kilti klausimas: o jei potencialus agresorius vis dėlto pagal savo, mums dar nematomą logiką ir nepaisydamas jau dislokuotų papildomų NATO dalinių, ryžtųsi avantiūrai, kas tada? Daugelis skuba nukirsti - „tada jau branduolinis karas". Nebūtinai, juk kas norėtų elgtis savižudiškai turint omeny, kad masinio susinaikinimo grėsmė peržengia sveiko proto ribas?
Klausimas ar NATO pajėgi greitai dislokuoti ne tik tas pažadėtas, bet ir rimtesnes pajėgas Baltijos šalyse išties yra teisingas. Žiūrint vien į sausus skaičius NATO, ypač JAV galia Europoje per pastaruosius kelis dešimtmečius visiškai sumenko.
Iš Europoje dislokuotų 400 tūkst. JAV karių teliko 67 tūkst. Buvo divizijos, korpusai, o dabar teliko dvi „Stryker" brigados. Iš 800 kovinių lėktuvų teliko 130 naikintuvų ir 12 kuro papildymo ore lėktuvų, iš kurių du šiuo metu yra Zokniuose. Dalis bazių uždarytos, pratybų skaičius sumažėjo, o bendras amerikiečių karinių pajėgų buvimas Europoje nuo 1989 metų sumažėjo 85 proc.
Pavyzdžiui į Lietuvą JAV naikintuvai F-15 atskrido iš Jungtinėje Karalystėje esančios amerikiečių bazės. Šaltojo karo laikais tokių bazių buvo dešimtys, o dabar teliko dvi.
Tai, regis, tik dar labiau sustiprina visuomenėje nuolat sklandančias abejonės ir skatina mitus, kad neatsilaikysime nė kelių dienų, o NATO neturės kuo apginti.
Todėl yra trečiasis žingsnis. NATO turi savo greitojo reagavimo pajėgas, kurių pirmieji daliniai į Lietuvą galėtų atvykti per 72 valandas, jei būtų nuspręsta juos dislokuoti.
Tai greičiausiai būtų JAV, britų specialiųjų pajėgų kariai. Ir nors tai yra lengvai ginkluoti kariai, kurie patys vargu ar sustabdytų reikšmingas invazines pajėgas.
Tačiau specialiosios pajėgos išsiskiria ir tuo, kad gali panaudoti galingiausią ir svarbiausia – greitai dislokuojamą NATO ginklą: aviaciją. Tikslūs modernių karo lėktuvų užvedimai ant taikinių būtų bet kokio priešininko siaubas. O išgirtoji Rusijos priešlėktuvinė gynyba bei mažojo nuotolio raketos „Iskander" taptų pirmaisiais taikiniais.
Tačiau tai vėlgi galima vertinti kaip užbėgimą už akių. Juk svarbiausia tai, kad NATO papildomos pajėgos jau yra Lietuvoje, ir jei jų čia bus daugiau bei nuolatos – nereikės kalbėti apie tai, ar mus kas gintų.
Rizikuoti pulti amerikiečių, britų ar kitų didžiųjų NATO šalinių karius Vokietijoje nerizikavo net agresyviausi sovietų lyderiai bei generolai. Kodėl prieš Lietuvą turėtų rizikuoti dabartiniai Kremliaus vadovai?
