Pagrindinės NATO valstybės, pirmiausia JAV, po Maskvos agresijos prieš Ukrainą žeria pažadus, kad jei Rusija pultų kaimynystėje esančias NATO nares, Aljansas jas tikrai apgintų.
Rusijos antpuolį Kryme lyg ir pražiopsojusi, lyg ir nepražiopsojusi JAV žvalgyba bei ją kontroliuojantys politikai, stengdamiesi parodyti, kad padėtis vertinama itin rimtai, dalijasi grėsmingomis užuominomis, kad Kremlius gali toliau veržtis ne tik į Ukrainą, bet ir į kitas šalis.
Žinoma, tikimybė, kad po Maidano pergalės supanikavęs ir įnirtęs Kremliaus režimas beatodairiškai mestųsi į atvirą karą su NATO, – labai nedidelė. Bet visiškai to atmesti irgi negalima.
Tai lemtų dramatiški pokyčiai ir sunki krizė pačioje Rusijoje, tačiau kol kas tokių požymių tarsi nėra. Kol kas galima įžvelgti, kad stebėdama tarptautinę reakciją Maskva dairosi į rytinę Ukrainos dalį.
Bet kokiu atveju svarbu tai, kad ne tik Lietuva, bet ir visa NATO dabar mėgina iš naujo apmąstyti savo pasirengimą net grėsmingiausiems iššūkiams. Ir sugebėjimus tuos iššūkius numatyti.
Vis dėlto Vakarų lyderiai Rytų ir Vidurio Europos sąjungininkėms priminė, kad prie savo gynybos turi deramai prisidėti ir pačios. „Laisvė nėra nemokama“, – šią savaitę pareiškė JAV prezidentas B.Obama.
Be abejo, Lietuva gali pagrįstai teigti, kad per pastarąjį dešimtmetį ji tikrai buvo ne tik Aljanso teikiamo saugumo vartotoja, bet ir aktyvi jo kūrėja.
Pagal savo galimybes mūsų šalis pastebimai prisidėjo ir prisideda prie NATO veiklos. Vienas ryškiausių indėlių – Lietuvos kariuomenės elito misija Afganistane.
Kita vertus, pagal išlaidas, skiriamas gynybai, kurios šiuo metu nesiekia ir 1 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), rikiuojamės NATO uodegoje.
Viena pagrindinių šiandienos jubiliejaus ceremonijų – iškilmingas visų pagrindinių šalies partijų susitarimas padidinti gynybos finansavimą iki 2 procentų BVP.
Bet kaip konkrečiai ir iš kokių lėšų tai turėtų būti padaryta, jau ne pirmą tokį dokumentą pasirašantys dešinieji ir kairieji vėl nelabai žino.
Netgi dėl paties termino – 2020 m. – sutarta tik pačiose pasirašymo išvakarėse.
Dešinioji opozicija, kurios valdymo laikais gynybos finansavimas pasiekė dugną, dabar jau agresyviai spaudė valdančiuosius 2 proc. BVP viršūnę pasiekti kuo greičiau.
Valdantieji, ant kurių pečių dabar guli milijardiniai valstybės įsipareigojimai socialinėms reikmėms, euro įvedimas, savo ruožtu šį terminą bandė kiek įmanoma ištęsti.
Vadinasi, netgi ta data yra išskaičiavimo, atsižvelgiant į dabartinę politinę situaciją, pasekmė, todėl neatmestina, kad gali likti tik vizija. Kodėl?
Prisiminkime: šalies prezidentė D.Grybauskaitė dešiniųjų valdymo laikais energingai prieštaravo nedrąsiems konservatorių raginimams bent šiek tiek padidinti išlaidas valstybės gynybai.
Atrodė, kad šalies vadovei tada svarbiausia buvo socialiniai ir ekonominiai valstybės pajėgumai bei įsipareigojimai, todėl ji buvo tiek įsismaginusi, kad netgi pareiškė, jog 2 proc. BVP gynybai – jokia NATO taisyklė.
O dabar svarbiausios šalies gynėjos kardu mojuojanti prezidentė jau garsiai reikalauja kuo greičiau įvykdyti šią taisyklę. Savindamasi dabartinio partijų susitarimo gimdyvės vaidmenį, užvakar skaitydama savo metinį pranešimą D.Grybauskaitė nurodė, kad ta taisyklė turi būti įvykdyta iki 2019-ųjų.
Bet prezidentė irgi nepateikė savo nuomonės, kaip konkrečiai tai reikėtų daryti.
Tik ar galima buvo tikėtis tai išgirsti? Vargu.
Juk didžioji metinio pranešimo dalis pagrįsta tokiomis garsiomis, tačiau abstrakčiomis deklaracijomis, be to, kupina stebėtinų kūliavirsčių.
Antai kalbėdama apie Ukrainos krizę D.Grybauskaitė tik gąsdino Rusijos agresija ir žadėjo, kad Lietuva bus apginta, bet nepareiškė konkrečios pozicijos dėl Lietuvos geopolitinės strategijos bei taktikos Ukrainos, Rusijos ir Vakarų frontuose.
Dar kadencijos pradžioje ryškiu antiamerikanizmu pasižymėjusi ir „pragmatišką“ politiką Rusijos ir Baltarusijos atžvilgiu kategoriškai propagavusi prezidentė dabar tokią laikyseną jau aštriai kritikavo, o partnerystę su JAV vadino lemiamu Lietuvos geopolitiniu veiksniu.
O prezidentės išvedžiojimai apie jos kadencijos metu neva stiprėjusius santykius su visomis šalies sąjungininkėmis, tarp jų, suprask, ir Lenkija, akivaizdžiai prieštarauja tikrovei.
Tiesa, populiarumą rūsčios karės įvaizdžiu pelniusi D.Grybauskaitė liko ištikima sau vardydama šalies vidaus priešus, kurie vis dar nepribaigti, todėl jos pačios skirti saugumo ir prokuratūros vadai jau nebepatinka ir jai pačiai.
Tarp tų niekdarių – ir „Icor“, kuris neva plėšresnis nei „Gazprom“, ir visų lygių kyšininkai, ir esą neteisėtai išrinkta valdančioji Darbo partija, ir netgi valdančioji koalicija.
Tačiau būsimiems prezidento rinkimams skirtą pranešimą baigusi kartojamu savo šūkiu „Tikiu Lietuva“ D.Grybauskaitė šįkart sulaukė daugelio sukritikuotųjų atkirčio.
Kaltinimus griežtai atmetė ne tiktai iki tol bailūs buvę pareigūnai, bet ir valdantieji politikai, o besąlygiškai plojo vien dešinieji.
Iš tiesų neramu, kai aukščiausi mūsų pareigūnai iššūkių akivaizdoje žaidžia rinkimų žaidimus, o ne rimtai ieško realių sprendimų.
