Atsibuskite, tamsuoliai, Lietuva yra nuostabi valstybė!

Aš labai retai žiūriu lietuviškas televizijas. Mano draugas Andrius Užkalnis už šią frazę įtrauks mane į paprastų žmonių sąrašą, tačiau juk negaliu meluoti. Nežiūriu ne dėl to, kad taip madinga. Nežiūriu, nes labai mėgstu savo vakarietišką, jauną valstybę, o kai kurios televizijos laidos suteikia eterį Lietuvą dergiantiems šakalams, kurie laukia sovietinio Šerchano.

Daugiau nuotraukų (1)

Dovydas Pancerovas

Mar 30, 2014, 12:47 PM, atnaujinta Feb 15, 2018, 12:24 AM

Ketvirtadienio vakarą klausiausi vienos televizijos pokalbių laidos, kurioje buvo kalbama apie alkoholizmą Lietuvoje. Ir staiga supratau, kodėl nemėgstu tokių laidų.

Net jei nagrinėjama tema yra labai rimta ir svarbi, vis tiek ją sugadina isteriškas pašnekovų rėkavimas ir mistinių paprastų žmonių argumentai. Neigiamų emocijų krūvis toks didelis, kad sulaužo net didžiausių optimistų stuburus.

Atmosfera studijoje būna tokia, kad labiau išsilavinę ar daugiau pasiekę pašnekovai nuolat aptaškomi vargdienių seilėmis. Teko girdėti, kad po filmavimo išsilavinusius ir sėkmės lydimus dalyvius studijos svečiai išneša į lauką ir paaukoja Perkūnui.

Nesvarbu, kokia tokios laidos tema, vis tiek galiausiai prieinama prie tokių išvadų: A) turtingieji nuo aptariamos problemos kenčia mažiau nei paprasti žmonės; B) jei negyveni kančiose – esi kaltas; C) jei sakai, kad problemos nėra, – kažką slepi; D) jei esi valdžios atstovas ar valdininkas, bet nesi Puteikis, – esi kaltas ir dėl kitos laidos temos; E) problema neišsprendžiama, nes kažkas labai nori, kad ji egzistuotų.

Dar neprasidėjus diskusijai jau aišku, kad kažkokia galinga, klastinga ir grobuoniška jėga stumdo vargšus paprastus žmones lyg šaškes prie daugiabučio po berželiais. Suprask, vargšeliai nėra atsakingi už savo gyvenimą, nes virš galvos chemtrailiniuose debesyse skraido Tikrieji Valdytojai, kurie viską ir visada kontroliuoja.

Pagrindinis tokių laidų tikslas yra ne suvokti tikrąją problemą, bet pataikauti nelaimėlių tamsybei. Patvirtinti įsivaizdavimą, kad paprasti žmonės neprivalo kurti savo gyvenimo, siekti užsidirbti pinigų, susikurti patogią aplinką, nes vis tiek pakeliui į tikslą juos kas nors sužlugdys.

Žurnalistikos populistai tarsi stoja į jų pusę ir sako: taip taip, jūs teisūs, mes jus palaikome, lokite!

Tai yra niekšinga. Išlaisvinus šį sovietinį pasaulio supratimą atsiranda jausmas, kad mūsų valstybė yra mažutė situacijos įkaitė, kurios žmonių likimus nulemia kiti. Iš čia atsiranda paistalai, kad mes neturime priešintis Rusijos įtakai, tampyti meškos už ūsų, ir legendos apie du tankus. Iš čia atsiranda požiūris, kad Lietuva vis tiek bus suvalgyta, todėl nereikia čia nieko kurti ir būtina kuo greičiau emigruoti.

Tokių laidų dalyviai skatina nepasitikėjimą ir nusivylimą savo valstybe, istorija, net pačiu savimi. Nežinau, ar galima dar klaidingiau suvokti Lietuvą, tačiau šios emocijos paprastiems žmonėms yra vos ne gudrumo požymis!

Tai atrodo dar kvailiau, kai pamatai žurnalisto Jono Ohmano dokumentinį filmą „Nematomas frontas“. Jis pasakoja apie tai, ką dalis mūsų visuomenės pamiršo – partizaninį judėjimą ir kietą vaikiną Juozą Lukšą-Daumantą. Filmo akcentai taip puikiai sudėlioti, kad galiausiai susigraudini suvokęs, kad esi išdidžios, kūrybingos, darbščios ir nepasiduodančios šalies dalis.

Mieli skaitytojai, ar dar prisimenate, kad mūsų partizanai buvo didžiausias Sovietų Sąjungos siaubas? Tuo metu komandiruotė į Lietuvą reiškė, kad išsiunčiamas Rusijos komunistas padarė ką nors labai blogo ar smerktino. Nusižengei, brolyti, vadinasi keliausi į Lietuvą statyti kolchozų! O ten tave puldinės nuožmūs laisvės gynėjai, kuriuos remia nepalaužiama visuomenė.

Siaubas buvo toks didelis, kad tiesos negalėjo nuslėpti net propagandos meška „Pravda“, pirmame puslapyje visai Sovietų Sąjungai rašiusi apie raudonųjų kolonistų vargus Lietuvoje.

Norite daugiau pavyzdžių, kurie įrodo, kad mes nesame ir niekada nebuvome nevykėliai?

Turbūt nereikia priminti Žalgirio mūšio. Gudresnis homo sovieticus atlaidžiai nusišypsos: žavūs laukiniai netikėtai sumušė Kryžiuočių karo mašiną, va tau ir pergalė. Ar tikrai, gudruoli? Negi nežinai, kad mūsų kariuomenė tuo metu buvo viena kiečiausių pasaulyje – gerai ginkluota, šarvuota ir vadovavosi modernia taktika.

Tada gudruolis mums sakys, kad stuobriai lietuviai tiek ir temoka – muštis ir kariauti. Dabar jau mes atlaidžiai nusišypsokime ir priminkime jam, kad bendra Lietuvos ir Lenkijos valstybės Konstitucija yra pirmoji Europoje (ir antroji pasaulyje po Amerikos!). Svarbiausią šiuolaikinių valstybių idėją – Konstituciją – mes supratome ir priėmėme dar 1791 metais! 

Mūsų tauta niekada nebuvo nevykėlių ir stuobrių. Mes visada buvome vakarietiška valstybė, vakarietiška visuomenė ir vakarietiški, laisvi žmonės. Net tada, kai mūsų gatvėse slampinėjo Žaliojo tilto skulptūros, kitos Sovietų Sąjungos respublikos šnairuodavo į Lietuvą, nes mes turėjome džinsų, „The Beatles“ plokštelių, mėsos ir draugų Vakaruose. Tarp sovietinių kolūkiečių lietuviai, latviai ir estai visuomet buvo vakariečiai.

Įžvalgumą ir modernų požiūrį į valstybę rodė tie patys Miško broliai. Ar esate pastebėję, kuo mūsų partizanai skiriasi nuo prancūzų ar italų? Palyginkite nuotraukas ir suprasite – Lietuvos vaikinai dėvėjo kareiviškas uniformas! Tai atrodo nesuprantama, nes tai sunkino kovą. Juk dėvint uniformą sunku išnykti miškuose, likti nepastebėtam tarp vienkiemio tvorų. O jei koks stribas tave pamatydavo, iškart suprasdavo, kad esi Miško brolis.

Žinote, kodėl tie jauni ir kieti lietuviai taip darė? Nes aiškiai suvokė, kad Lietuva vis tiek atgaus nepriklausomybę, o partizanų kovos bus įrodymas, kad mūsų valstybė priešinosi sovietinei okupacijai. Priešinosi ne kriminaliniai nusikaltėliai, kaip juos buvo bandoma parodyti, bet tikra Lietuvos kariuomenė, kuri laikėsi visų garbės taisyklių, drausmės, žinojo savo istoriją, privalėjo rūpintis savo higiena ir mokėti partizaniškų dainų.

Jau tada, per kruviną pasipriešinimą nužmogėjusiems okupantams, lietuviai įžvalgiai ir moderniai galvojo apie savo valstybės ateitį. Svarbiausia yra tai, kad komunistai taip ir nesugebėjo pakeisti mūsų stuburo slankstelių – mes taip ir likome vakarietiška, kūrybinga ir darbšti visuomenė, kuri niekada nepasiduoda. Mes esame Žalgirio mūšio ir partizaninio judėjimo kietuolių vaikai, tai mūsų protėviai sukūrė pirmąją Europoje Konstituciją! Tai niekur nedingo, mes vis dar esame tokie.

Pavyzdžiui, mūsų specialiųjų pajėgų kariai yra tokie profesionalūs, kad jų pagalbos prašo net amerikiečių specukai. Mūsų krepšinio sirgaliai yra labai gerbiami, nes moka linksmintis, bet nėra laukiniai. Mūsų jaunimas puikiai kalba angliškai ir gardžiai sriubčioja laisvę iš vienkartinių kavos puodelių. Į savo valstybę mes kviečiame svarbius pasaulio lyderius ir parodome, kad esame kūrybingi ir darbštūs Europos bendruomenės nariai.

Mes turime daug talentingų, protingų, išradingų jaunų žmonių, kurių sugebėjimai gerbiami visame pasaulyje – nuo programėlių kūrėjų ir inžinierių iki ekonomistų ir verslininkų.

Šitie homo sovieticus gudruoliai mums aiškina, kad lietuviai jaučia pasitenkinimą, kai dega kaimyno butas. Nejuokinkit. Šiemet savo Nepriklausomybės dieną mes šventėme kalbėdami dviem kalbom ir nešdami dvi vėliavas – Lietuvos ir mūsų kaimynės Ukrainos, kurios namus degina okupantai iš Rytų! Prisiminkime Gruziją, Latviją, Lenkiją – mes visada atjaučiame savo artimuosius ir kuo galėdami jiems padedame!

Praėjusią savaitę bendravau su jaunais savanoriais, kurie sunerimę dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą užgulė Lietuvos kariuomenės bazes. Tai studentai, verslininkai, inžinieriai, teisininkai, teisėsaugos pareigūnai, žurnalistai. Visi tie žmonės dirba, kuria sėkmingus gyvenimus, turi šeimas ir mylimus žmones. Jų niekas nevertė ateiti į savanorių mokymus.  Jie atėjo, nes suvokė pavojų ir nori būti pasirengę kovoti už savo artimųjų laisvę.

Net mano bičiulis, kuris dėl savo įsitikinimų kartą atsisakė šaudyti oriniu šautuvu, prieš kelias savaites manęs paklausė, kur galėtų išmokti naudotis ginklu. Nes juk gali reikėti ginti savo valstybę, jei užpuls Rusija. Tada supratau, kad mūsų galvose net nekilo mintis, kad gali būti kokių nors kitų variantų kilus pavojui – jei užpuls, eisime gintis. Taškas.

Ir tai jaučia tūkstančiai jaunų žmonių, kurie myli savo artimuosius, savo gyvenimą, savo laisvę ir savo valstybę. Jie nežiūri pokalbių laidų, kuriose kažkokie mistiniai paprasti žmonės šnypščia apie tai, kad kažkas kažko už juos nepadaro. Šitie jauni žmonės patys kuria savo gyvenimą ir savo valstybę, nes žino, kad niekas už juos to nepadarys.

Ir niekas neatims to, ką jie susikurs.

Nes mes gyvename Galijoje prie Baltijos jūros. Čia tūkstančiai asteriksų ir obeliksų kasdien kuria savo mažą, jaukią, vakarietišką valstybę ir yra pasiruošę įkrėsti visiems niekšeliams, kurie sugalvos į ją pasikėsinti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.