- Profesoriau, kaip apibūdintumėte Lietuvos gynybos politiką per pastaruosius dešimt metų? Kokį kelią nuėjome nuo 2004 metų, kai tapome NATO nare?
- Lyginant 2004-uosius su šiandiena, manau, galime pasakyti, kad tuomet Lietuva tiksliai žinojo, ką reikia daryti, o dabar, ypač kalbant apie pastaruosius krizinius įvykius Ukrainoje, jaučiamas tam tikras sutrikimas ar nekoordinuotumas.
Kitas svarbus ir anaiptol ne teigiamas aspektas yra tas, kad šiandien vargu ar jaučiamas ryšys tarp to, kas vyksta pasaulyje, ir mūsų šalies gynybos politikos, nes bendrąja prasme politinėje darbotvarkėje ir toliau dominuoja besąlygiško tikėjimo NATO saugumo skėčiu principas. Prisiminkime, 2004 metais mes sakėme, kad kokius dešimt metų mūsų tikrai niekas nepuls. Ir štai tie dešimt metų praėjo...
Reikia konstatuoti, jog mus supanti aplinka per šį laiką gerokai pasikeitė. Tačiau, kaip minėjau, tie pasikeitimai nesulaukė adekvačios reakcijos mūsų šalyje ir tai perša išvadą, kad gynybos politikos padėtis, nepaisant mūsų sąjungininkų potencialo ir 5-ojo NATO steigiamosios sutarties straipsnio „skydo“, pablogėjo.
- Ar nesusidaro įspūdis, kad pasiekus vieną svarbiausių tikslų – narystę NATO – buvo tarsi sustota, nes niekas iš politikų dar iki stojimo į Aljansą „nekonstravo“ strategijos sąlyginiu pavadinimu „O kas toliau?“
- Jūsų minėtą stabtelėjimą aš visų pirma matau jau aptartoje aplinkos stebėsenos srityje. Juk pas mus niekas nekalba apie Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ginkluotųjų pajėgų traukimąsi iš Europos, tinkamo dėmesio nesulaukė ir Rusijos kariuomenės reforma. O tai dalykai, keičiantys jėgų balansą ne tik mus supančiame regione, bet ir visame žemyne.
Turbūt nereikia kartoti, kad būtent šis jėgų balansas yra lemiamas veiksnys, kai kalbame apie Lietuvos saugumą, o jei dar atsižvelgsime į Lietuvos geografinę padėtį bei istorinę patirti, tai akivaizdžiai pamatysime, kad šiandien savo saugumu turėtume būti susirūpinę maždaug dukart labiau nei, pavyzdžiui, belgai. Kiekgi dar mus reikės vežti į Sibirą, kad suvoktume, jog gynyba reikia rūpintis ne tada, kai esame užpuolami, o gerokai anksčiau.
- Kaip kito išorinė grėsmė Lietuvos saugumui per šiuos dešimt metų? Kada ji buvo didžiausia, atsižvelgiant į taip agresyviai realizuojamas Rusijos geopolitines ambicijas?
- Visiškai saugi Lietuva nebuvo nei stodama į NATO, nei dabar, nors politikai vis tikina, kad yra visiškai priešingai. Paradoksalu, tačiau manau, jog įvykiai Ukrainoje mums suteikė kur kas tvirtesnių kolektyvinio saugumo garantijų, nei kada nors anksčiau.
Na, o atsižvelgdami į minėtąjį jėgos balanso kitimą, mes turime į jį reaguoti atitinkamai, nesvarbu, kas tai būtų – šalies gynybai skiriamas nuošimtis nuo bendrojo vidaus produkto, naujų kariuomenės pajėgumų plėtojimas ar dar kas nors. Tačiau bent iki šiol Lietuvoje šie dalykai nėra susiejami.
Kas yra karas? Tai jėgos balanso pažeidimas tam tikrame taške. Šiandien akivaizdu, kad tos svarstyklės, bent jau Lietuvą supančiame regione, krypsta į mums nepalanką pusę, vadinasi, nėra jokio pagrindo kokiam nors saugumui.
Kitas svarbus aspektas siejasi su mūsų kaimyne Baltarusija, jos karinis sektorius de facto valdomas iš Maskvos. Kaip tik ši aplinkybė lemia, kad mes su baltarusiais vieni į kitus žvelgiame priešiškai, nors, jei ne Kremliaus interesai, galėtume plačiai bendradarbiauti.
- Kaip tuomet, atsižvelgiant į šį sudėtingą kontekstą, sudėlioti Lietuvos gynybos prioritetus: stiprinti Sausumos ar Specialiųjų operacijų pajėgas, o gal visą dėmesį sutelkti į informacinį karą?
- Atsakymas į šį klausimą negali būti vienašališkas, nes mums reikia viso veiksnių komplekso, tai yra reikia stiprinti ne vienas, o visų turimų rūšių pajėgas, skirti atitinkamą dėmesį minkštajai galiai ir taip toliau. Kad visi šie poreikiai būtų patenkinti, krašto apsaugos sistema turi būti atitinkamai finansuojama. Deja, pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje šios srities finansavimas nuosekliai mažėjo.
Kalbant visiems suprantamais skaičiais, galima pasakyti, jog tam, kad mūsų kariuomenė išliktų tokia, kokia yra, finansavimas turi sudaryti 1,5 procento BVP. Jei norime, kad ji ir plėtotųsi, reikia skirti 2 procentus BVP, tą daryti mus įpareigoja narystė NATO. Na, o jei kariuomenei tektų įsitraukti į kovos veiksmus, paskutinį skaičių reikėtų padauginti iš dviejų.
Vis dėlto būkime realistai ir pagalvokime, kiek galėtume nuveikti gynybos politikos srityje, jei būtų skirti bent tie 1,5 procento BVP. Juk tai būtų beveik dvigubai daugiau pinigų, nei šiandien skiriama krašto apsaugai...
Todėl akivaizdu, kad svarbiausias šiandienos uždavinys ir iššūkis yra neatidėliotinas Lietuvos kariuomenės finansavimo didinimas, nes tik skyrus tiek, kiek reikia, pinigų bus galima kalbėti apie visišką Mechanizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“, mūsų krašto gynybos stuburo, sukomplektavimą, Karinių jūrų ir Karinių oro pajėgų veiksmingumo gerinimą ir panašiai. Kartu ir informacinio karo fronte būtų galima įkurti bendrą ministerijų pagrindu veikiantį štabą, gebantį operatyviai reaguoti į įvairius išpuolius ir vykdyti adekvačią atsakomąją veiklą.
Iš tikrųjų Lietuvai užtektų į kiekvieną Rusijos kariuomenei skiriamą dolerį atsakyti dešimčia savų centų ir padėtis būtų kur kas geresnė.
- Tačiau kodėl pats Aljansas vis apsiriboja tik švelniais pastebėjimais ar diplomatiškais perspėjimais dėl nepakankamo gynybos sektoriaus finansavimo kai kuriose valstybėse narėse, o nesiima griežtesnių sankcijų?
- Manau, NATO turi pakankamai priežasčių apsiriboti tik tokiomis pastabomis. Galbūt Aljansą tenkina kitoks atskirų šalių indėlis? Juk ne kartą Lietuva buvo pastebėta ir pagirta už veiklą, pavyzdžiui, vadovaujant Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupei.
Be to, Aljansui, jei nuspręstų imtis kokių nors griežtų sankcijų, tektų „bausti“ didžiąją dalį savo narių, ypač esančių Europoje ir per ekonomikos krizę smarkiai sumažinusių gynybos dotacijas.
Kita vertus, atsižvelgiant į JAV, kaip NATO narės, „velkamą“ didžiulę finansinę naštą, galimas ir dar vienas scenarijus. Žvelgiant amerikiečių akimis, jį būtų galima nusakyti taip: „Jei jie patys savimi nesirūpina, gal ir mums neverta jais rūpintis?“ Amerika ir be Europos reikalų turi savo nacionalinių interesų kituose pasaulio regionuose, pakankamai vidinių problemų, kurias reikia neatidėliotinai spręsti. Beje, JAV kariuomenės traukimasis iš Europos, apie kurį pas mus, deja, niekas nekalba, yra kaip pastarojo scenarijaus įgyvendinimo pavyzdys.
Nepamirškime ir to, kad tam tikrus politinius žaidimus, kurie apima Europą, o kartais ir kitus regionus, Rusija, bent pastaruoju metu, sužaidžia ir greičiau, ir neretai geriau vien dėl to, kad, palyginti su JAV ar ypač Europos demokratija, tenykštė autoritarinė valdžios struktūra leidžia kur kas sparčiau priimti sprendimus. Be to, Kremliaus nesaisto moraliniai skrupulai, susiję su politine kultūra. Situacija Ukrainoje – pats naujausias to pavyzdys. Prieš tai buvo Sirijos krizė – ją spręsdamas Kremlius, remdamasis dažniausiai vien melu grindžiama savo diplomatija, laimėjo prieš Vakarus ir gavo papildomų „taškų“.
Žvelgiant į naujausius pastarojo meto įvykius Kryme ir jų apibūdinimą pasauliui, argumentai, kad Kremliaus diplomatija grindžiama visišku melu, tik sustiprėjo. Tačiau, žiūrint į realią situaciją, galima pasakyti, kad tai, jog Krymas atitenka Rusijai, nėra pats blogiausias variantas. Kur kas blogiau būtų, taip pat ir Lietuvai, jei Ukrainą įveltų į ilgalaikį konfliktą, lydimą nesibaigiančios valdžios krizės.
- Ar galima įžvelgti pačios NATO, kaip organizacijos, transformaciją per pastarąjį dešimtmetį? Galbūt po šių įvykių Ukrainoje bus paspartinta naujo etapo Aljanso plėtra?
- Manau, šiandien Aljansui ne tiek svarbu plėstis, kiek išlikti tvariam ir gebančiam operatyviai bei efektyviai reaguoti į grėsmes. Remiantis istoriniais pavyzdžiais, galima pasakyti, kad kuo didesnė tampa imperija, tuo labiau mažėja jos gyventojų patriotiškumas. Žinoma, NATO augimas ir judėjimas į Rytus būtų labai reikalingas ir naudingas, tačiau dėl to neturi silpnėti pats Aljansas.
