Kad informacinis karas, kurį pradėjo ne Lietuva, griaudėja visu smarkumu, tapo aišku jau gerokai anksčiau, nei tai pastebėjo ir tautai pranešė šalies vadovė.
Beveik prieš dešimtmetį, kai Lietuva buvo tik žalia Europos Sąjungos naujokė, Maskvos televizijų informacinėse ir publicistinėse laidose mėginta parodyti, kaip baisiai nuskurdo lietuviai atsigręžę į Briuselį.
Bet kai nė vienas lietuvis nuo bado nenumirė, Kremliaus propagandininkai iškart ėmė ciniškai perrašinėti Rytų Europos, kurią amerikiečių mokslininkas T.Snyderis pavadino kruvinosiomis žemėmis, istoriją.
Rusijos istorikai jau ne tik rusų, bet ir anglų kalbomis leidžia knygas, kuriose įtikinėja, jog J.Stalinas buvo toks geras, kad išgelbėjo Lietuvą nuo gėdos tapti Hitlerio sąjungininke priėmęs ją į „broliškų SSRS tautų“ šeimą. Kitaip sakant, be motinos Rusijos neišliksite ir šiais laikais.
Tokie kliedesiai plinta veržliais srautais – kalbomis, kurias supranta apie du trečdalius pasaulio.
O mūsų garsūs istorikai skėsčioja rankomis – parašytume ir mes, išverstume į pagrindines pasaulio kalbas, bet valstybė pinigų neduoda.
Kai kurių mokslininkų aktualių darbų rankraščiai tiesiog dūla stalčiuose, nes mokesčių prispaustos privačios leidyklos nerizikavo jų išleisti.
Tad jeigu jau ieškome kaltųjų, kodėl nusilpo mūsų atsparumas priešiškai propagandai, pasidairykime į abi puses, o gal net ir aplinkui.
Tarsi prabudusi D.Grybauskaitė vakar skambiai paragino neleisti klaidinti visuomenės, žeminti valstybės – todėl esą būtina stiprinti nacionalinį transliuotoją, kad jis galėtų užtikrinti kokybišką visuomenės informavimą Rusijos informacinio karo akivaizdoje.
Pamalonintas tokių raginimų LRT vadovas A.Siaurusevičius pritarė, kad reikia tvirtų informacinių laidų, iš kurių mūsų piliečiai sužinotų, kas iš tiesų vyksta tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.
Tik ar informacinės laidos – pakankamas kontrpropagandinių ginklų arsenalas. Mes rodysime įvykius iš savo varpinės, o Rusija – iš savo. Ir kas iš to?
Maskva jau seniai suprato – informaciniame kare ypač svarbus humoro ir nuotykinių siužetų ginklas.
Ir šioje srityje kol kas mums nepalieka prošvaisčių.
Sovietmečio ilgesys, „rusiškas“ gyvenimo būdas brukamas įvyniotas į blizgų vaidybinių filmų, kvapą gniaužiančių detektyvinių serialų popierių. Ir tokių kūrinių meninis lygis vyresniajai kartai įprastas, mielas rusiškas psichologizmas išlaikytas.
Istorines asmenybes, net kraugerį J.Staliną jie sugeba parodyti intriguojamai, žmogiškai patraukliai. Kad ir seriale „Stalin.Live“ („Stalinas gyvai“).
Ar mes turime kuo atsakyti? Gal nebent filmu „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“ ar „Balkonu“ su pagrindinį vaidmenį atliekančiu R.Kazlu?
Tiesa, dar yra neseniai sukurta juosta „Ekskursantė“. Pagaliau – šis tas lietuviško, juolab be įkyrių verkšlenimų ir įprasto plokščio moralizavimo.
Tačiau kur mūsų kine ar televizijoje iškilios istorinės asmenybės su žmogiškai patraukliais, su humoro atspalviu nupieštais jų bruožais?
Tarpukariu rašytojas K.Binkis, gavęs užsakymą parašyti tuomečio prezidento A.Smetonos biografiją, nusprendė kaip nors pagyvinti sausą Tautos vado portretą. Ir brūkštelėjo, esą A.Smetona jaunystėje tarnaitei buvo vaiką užtaisęs.
Cenzūra, aišku, tą epizodą išbraukė. Ko gero, buvo iškarpyta ne tik tai. Todėl šiais laikais daugelis paprastų piliečių, ne itin besidominčių istorija, galėtų išvardyti tikrai nedaug A.Smetonos žmogiškų bruožų. Nebent tai, kad jis mokėjo gaminti skanią girą.
Prisimenant istoriją iš tiesų yra pagrindo nerimauti, koks bus mūsų atsakas Maskvos propagandos virtuozams: tiesmukas ar išmoningas?
