Vasario 18 dieną po susitikimo su Tautinių mažumų bendrijų tarybos, akademinės bendruomenės ir visuomeninių organizacijų atstovais buvo priimtas sprendimas: dokumentas turi būti. Premjeras pranešė, kad įstatymo projektas artimiausiu metu turėtų būti baigtas rengti, ir pareiškė nuomonę, jog įstatymo parengimas turi būti suderintas su kitomis tautinėmis bendrijomis ir negali remtis kategoriškais vienos tautinės bendrijos reikalavimais.
Vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Remigijus Motuzas, kuriam pavesta koordinuoti šį reikalą, pasakė: „Tobulinsime tą įstatymą taip, kad būtų suteikta kuo daugiau laisvių tautinėms bendrijoms, tačiau pateiksime Seimui tokį įstatymą, kuris neprieštarautų galiojantiems teisės aktams“.
Anksčiau vicekancleris pareiškė, kad darbo grupės, kuriai vadovavo kultūros viceministras Edvard Trusevič, parengtas įstatymo projektas „prieštarauja Konstitucijai ir keliems Konstitucinio Teismo išaiškinimams, taip pat valstybinės kalbos įstatymui. Nesutarimas yra dėl to,kad galimas bendravimas administracinėse institucijose vietine kalba ir kad užrašai taip pat galimi tautinės mažumos kalba“.
Ar pavyks ir kokia kaina tie prieštaravimai bus suderinti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika? 19 metų visi bandymai pakeisti 1991 metais priimtą tautinių mažumų įstatymą arba priimti naują baigėsi nesėkme. Kaip bus šį kartą?
Istoriniu momentu – istorinės pataisos
1989 m. lapkričio 23 dieną Lietuvoje buvo priimtas tautinių mažumų įstatymas. Tai buvo bene pirmas tokio pobūdžio teisės aktas Rytų ir Vidurio Europoje. Pirmoji įstatymo redakcija egzistavo kiek daugiau nei vienerius metus, 1991 m. kai kurios esminės jo nuostatos buvo pakoreguotos.
Atkūrus Nepriklausomybę, nacionaliniai santykiai Lietuvoje vis dar buvo įtempti. 1991 metų pradžioje dėl bendros grėsmės, kurią kėlė žlunganti sovietinė imperija, lenkų ir lietuvių santykiai atšilo. Verta prisiminti Lenkų frakcijos kreipimąsi į tautiečius ir visus Lietuvos žmones, kurį iš Seimo tribūnos sausio 11-osios vakarą lenkiškai ir lietuviškai paskelbė deputatai Valentina Suboč ir Zbignev Balcevič.
Trumpas, paskubomis rašytas tekstas skambėjo taip: „Šiandieną, sunkią Mūsų Tėvynei Lietuvai valandą, kreipiamės į Jus, brangūs tautiečiai ir visi Lietuvos žmonės,prašydami išminties ir ramybės. Atsiminkime, brangūs tautiečiai, kad mes gyvenome ir gyvensime kartu su lietuvių tauta, kad mes esame atsakingi už tai,kad mūsų ir būsimosios kartos gyventume santarvėj , kad kultūrų, tradicijų ir kalbų skirtumai tarnautų tarpusavio praturtinimui ir pagarbai. Pamirškime šiandien tai, kas mus skiria.
Atleiskime tiems, kurie ne visada norėjo mus suprasti, ieškokime to, kas mus jungia ir jungs – jėgos diktato nepripažinimas,bendri laisvės,demokratijos ir nepriklausomybės siekiai“.
Atsakydama į mūsų poziciją, tą patį vakarą LR AT priėmė pareiškimą, kuriame be kita ko buvo rašoma: „Su ašarom akyse išklausėm Lenkų frakcijos pareiškimą, kategoriškai atmetantį Lietuvos priešų insinuacijas. Dabar, kai Tėvynės istorija plaka mūsų širdyse, sąžinę žadinantis balsas tampa svarbesnis už visas partijų programas. Lieka tik dvi kovojančios pusės: Gėris ir Blogis...“
Dar vienas atsakymas į lenkų geros valios gestą buvo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) priimti nutarimai, pradžiuginę lenkus ir kitas tautines mažumas. Be kita ko, 1991 m. sausio 29 d. Lietuvos Parlamentas priėmė Lenkų frakcijos parengtas Tautinių mažumų įstatymo pataisas, nustatydamas, kad:
administracinių teritorinių vienetų, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma, vietos įstaigose ir organizacijose greta valstybinės kalbos vartojama tos tautos mažumos (vietinė ) kalba.-4 str.;
administraciniuose teritoriniuose vienetuose, minimuose 4 straipsnyje, informaciniai užrašai greta lietuvių kalbos gali būti ir tautinės mažumos (vietine) kalba: -5 str.;
kad tautinėms mažumoms garantuojama teisė mokytis gimtąja kalba, sudarant sąlygas turėti ikimokyklines įstaigas, pamokas ir bendrojo lavinimo mokyklas, taip pat grupes, fakultetus ir filialus aukštosiose mokyklose, rengiančiose auklėtojus, mokytojus ir kitus tautinių bendrijų poreikiams tenkinti reikalingus specialistus – 2 str.
Verta priminti, kad nauja įstatymo redakcija buvo priimta beveik vienbalsiai – balsuodami susilaikė tik du deputatai.
Pritrūko poįstatyminių aktų
Ir po pakeitimo įstatymas vis dėlto liko deklaratyvus. Tam, kad bet kuris įstatymas būtų vykdomas, jis turi būti labai konkretus. Arba reikia priimti poįstatyminių vykdomųjų aktų. Tautinių mažumų įstatymo atveju tai neįvyko – Lenkų frakcija nespėjo imtis šio klausimo. Praktiškai įstatymo nuostatos buvo įgyvendinamos iš apačios ir taip, kaip kas sugebėjo.
Be kita ko ant Vilniaus ir Šalčininkų rajonų savivaldybių ir seniūnijų pastatų greta lietuviškų atsirado lenkiškų informacinių skydų. Galima būtų rasti ir daugiau pavyzdžių, kaip buvo naudojamasi nauja įstatymo redakcija. Turbūt jos didžiausias privalumas buvo tai, kad įstatymas simbolizavo, jog ne lietuvių tautybės Lietuvos piliečiai yra lygiateisiai ir palankiai vertinami visuomenės nariai.
1992 metų spalį įvyko pirmalaikiai LR Seimo rinkimai. Į valdžią atėjo pokomunistinė LDDP. Naujajame Parlamente smarkiai sumažėjo lenkų atstovų. Jie, deja, nesiėmė nagrinėti klausimų, susijusių su poįstatyminiais vykdomaisiais aktais, kurie buvo būtini tautinių mažumų įstatymui įgyvendinti.
Naujas valstybinės kalbos įstatymas
1995 metų sausio 31 dieną Seimas priėmė valstybinės kalbos įstatymą, kuriuo nesuteikiama galimybė vartoti kitą kalbą, išskyrus valstybinę, visose valstybinės ir visuomeninės veiklos srityse, išskyrus privačią, religinę sferą ir tautinių bendrijų renginius. Tai supratę lenkai reiškė nepasitenkinimą dėl įstatymo, kuris prieštaravo galiojančiam tautinių mažumų įstatymui.
Lenkijos užsienio reikalų ministro K.Skubiszewskio vizito Lietuvoje išvakarėse įvyko lenkų bendruomenės atstovų susitikimas su prezidentu A.Brazausku, per kurį kreipiausi į prezidentą su prašymu vetuoti tokį valstybinės kalbos įstatymą. Prezidentas tam nepritarė ir pareiškė, kad tai būtų nepriimtinas veiksmas, nes per balsavimą dėl įstatymo Seime balsų „prieš“ nebuvo.
Seimo plenarinio posėdžio stenograma liudija, kad balsuojant dėl valstybinės kalbos įstatymo projekto priėmimo 1995 m. sausio 31 d. dalyvavo 3 iš 4 LLS frakcijos nariai – R.Maceikianec, Z.Semenovič ir A.Plokšto, nedalyvavo J.G.Mincevič.
Diskusijos pradžioje lenkų deputatai bandė oponuoti kai kurių įstatymo projekto straipsnių priėmimui, siūlė pataisų, susijusių su teise naudoti tautinių mažumų kalbas, bet pritarimo nesulaukė. Įstatymo projektą Seimui referavęs LR Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas B.Genzelis aiškino, kad nagrinėjamas valstybinės kalbos įstatymo projektas nėra susijęs su tautinių mažumų teisėmis. Jas reguliuoja tautinių mažumų įstatymas, kurį po valstybinės kalbos įstatymo priėmimo bus galima tobulinti.
Seimo pirmininkas Č.Juršėnas „dėl šventos ramybės“ garantavo, kad, priėmus valstybinės kalbos įstatymą, jau kitą dieną Seimo valdyba sudarys darbo grupę nagrinėti pasiūlymams dėl tautinių mažumų įstatymo tobulinimo. Deputatams iš LLS frakcijos šių patikinimų pakako. Todėl per balsavimą dėl valstybinės kalbos įstatymo priėmimo balsavo 63 deputatai, balsų „prieš“ nebuvo, 3 deputatai iš LLS frakcijos susilaikė.
Šiandien sunku pasakyti, kaip tautinių mažumų įstatymo „tobulinimą“ įsivaizdavo deputatai iš LLS frakcijos. Nes valstybinės kalbos įstatymo projekto autoriai ir šalininkai gerai žinojo, kad aną įstatymą, prieštaraujantį šiam, būtinai reikės keisti. Beje, įstatymų leidybos praktikoje tais atvejais, kai priimamas įstatymas prieštarauja jau galiojančiam, pastarojo pakeitimai priimami kartu arba vienu metu, neatidedant vėlesniam laikui. Valstybinės kalbos įstatymo atveju tikriausiai „dėl šventos ramybės“ to nebuvo padaryta.
Teisinį nihilizmą tada pademonstravo ne tik deputatai iš LLS frakcijos, bet ir tuometis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje prof. J.Widacki (pagal profesiją – teisininkas). Panašiai, kaip ir Seimo narys B.Genzelis, jis teigė, kad lenkų nuogąstavimai yra perdėti ir nepagrįsti, nes valstybinės kalbos įstatymas susijęs tik su lietuvių kalba, o lenkų ar rusų kalbų vartojimą reguliuoja kiti įstatymai. Nežinau, kaip sekėsi darbo grupei, bet akivaizdu, kad tos kadencijos Seimas nepatobulino tautinių mažumų įstatymo. Tai bandė padaryti kitas Seimas, kuriame daugumą turėjo konservatoriai.
Bandymas tobulinti įstatymą
Tikrovė buvo kitokia, nei žadėtoji per balsavimą dėl valstybinės kalbos įstatymo. Jau netrukus Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinės kalbos inspekcija, Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kitos valstybinės institucijos ėmėsi įgyvendinti neseniai priimto valstybinės kalbos įstatymo nuostatas, nes laikė jį svarbesniu už tautinių mažumų įstatymą, kuris buvo priimtas seniau. Prasidėjo teismo procesai dėl lenkiškų informacinių lentelių ir kitų dalykų, susijusių su valstybinės kalbos įstatymo pažeidimais. Teismų sprendimai buvo palankūs įstatymui, kuris priimtas vėliau.
1998 m. gegužę Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komitetas parengė tautinių mažumų įstatymo 4 str. pakeitimo projektą. Jame buvo rašoma, kad:
„kiekvienas tautinei mažumai priklausantis asmuo turi teisę vartoti savo tautinės mažumos kalbą privačiai ir viešai. Šia teise naudojamasi nepažeidžiant įstatymų nuostatų, reglamentuojančių valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime.
Vietovėse, kuriose tradiciškai gyvena tautinės mažumos, valstybės ir savivaldos institucijų, įstaigų ir organizacijų, ryšių, transporto, sveikatos ir socialinės apsaugos, policijos ir teisėsaugos tarnybų, prekybos ir kitų gyventojų aptarnavimo įstaigų tarnautojai ir pareigūnai su asmenimis, kurie į juos kreipiasi, greta valstybinės kalbos gali bendrauti ir kita abiem pusėms priimtina kalba. Šių institucijų, įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovai užtikrina, kad gyventojai jose būtų aptarnaujami valstybine kalba.
Šio straipsnio antrojoje dalyje nurodytose vietovėse esančių valstybės ir savivaldybių institucijų,įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovai sudaro palankias sąlygas valstybinės kalbos nemokantiems asmenims parengti teikiamus rašytinius prašymus valstybine kalba“.
Keisti tautinių mažumų įstatymo 5 str., kuriame rašoma, jog informaciniuose užrašuose šalia lietuvių kalbos gali būti vartojama taip pat ir tautinės mažumos kalba (vietinė), tuomet dar nebuvo siūloma.
Lenkų bendruomenės postulatai
Konservatorių pasiūlytas projektas sulaukė visiško Lietuvos lenkų bendruomenės nepritarimo. LR Seimo pirmininkui V.Landsbergiui buvo perduotas maždaug 15 tūkst. Vilniaus krašto gyventojų pasirašytas kreipimasis prieš tautinių mažumų įstatymo 4 str. pakeitimo projektą. Jame be kita ko buvo rašoma, kad siūlomas pakeitimas:
„numato iš tradiciškai Vilniaus krašte gyvenančių lenkų atimti teisę vartoti gimtąją lenkų kalbą šalia valstybinės lietuvių kalbos vietos įstaigose ir organizacijose... Manome, kad Lietuvos Respublika, kuri siekia narystės Europos Sąjungoje, neturėtų peržiūrėti mūsų šalyje galiojančių įstatymų normų dėl tautinių mažumų ir keisti jas taip, kad mažumų teisės būtų ribojamos. Priešingai – LR turėtų papildyti ir patobulinti įstatymų normas taip, kad jos visiškai atitiktų dvišalius Lietuvos ir Lenkijos susitarimus, taip pat Europos standartus...
Po Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai lenkų kalba Vilniaus krašte tapo regionine kalba, kuri šalia valstybinės lietuvių kalbos turi būti ir toliau vartojama švietimo sistemoje, įvairiuose valdymo lygmenyse, masinio informavimo priemonėse, taip pat kultūriniame gyvenime. Raginame LR Seimą pripažinti dabar egzistuojančią padėtį ir įteisinti Vilniaus krašte lenkų kalbą kaip regioninę, saugoti ir remti šią kalbą, nes taip elgtis įpareigoja Europos Tarybos priimta Europos regioninių ir mažumų kalbų chartija“.
... ir atsakymas į juos
Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Ž.Jackūnas, įgaliotas V.Landsbergio atsakyti į Vilniaus kašto gyventojų kreipimąsi, atsakymą pateikė LLS Valdybai. Jame be kita ko rašoma, kad:
„1) minėtu tautinių mažumų įstatymo pakeitimu siekiama panaikinti tam tikrą dviejų įstatymų– valstybinės kalbos įstatymo ir tautinių mažumų įstatymo-nuostatų nesuderintumą, duodantį dingstį prieštaringoms interpretacijoms ir spekuliacijoms, galinti provokuoti neatsakingus bei nekompetentingus administracinius sprendimus, ką , beje, akivaizdžiai parodeė neseniai padarytas teismo nuosprendis dėl gerai žinomo Vilniaus rajono savivaldybės 1997 m.gruodžio 22 d.nutarimo Nr. 540.
2) Tautinių mažumų įstatymo 4 str. pakeitimo projektas neprieštarauja nei Europos Tarybos Tautinių mažumų teisių apsaugos Konvencijai, nei Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijai, nei Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarčiai, kuria abi šalys įsipareigojo, be kita ko, nustatyti ...“ tautinių mažumų kalbų vartojimą savo įstaigose...“ (15 str.).
3) Lietuvos valstybė rūpinasi visų šalies tautinių mažumų interesais ir poreikiais. Mokslininkų V.Čekmono, P.Gaučo ir L.Grumadienės atlikti Vilniaus krašte paplitusių kalbų tyrimai rodo (žr. žemėlapį), kad lenkų ir baltarusių (po prostu) kalbų paplitimas beveik vienodas. Todėl regioninės kalbos statuso suteikimas lenkų kalbai reikštų kitų šio regiono tautinių mažumų kalbų diskriminavimą. Reikia pažymėti, kad Lenkijos Respublikos tautinių mažumų įstatymo projekte tautinių mažumų kalboms suteikiamas tik pagalbinės kalbos statusas.
4) Tikrovės neatitinka kreipimosi teiginys, kad tautinių mažumų įstatymo 4 str. pakeitimo projektu rengiamasi iš lenkų „atimti teisę vartoti vietos įstaigose ir organizacijose gimtąją kalbą šalia valstybinės kalbos“, nes projekto tikslas – tik patikslinti tautinių mažumų kalbos (vietinės) vartojimo tvarką.
Priedas: Kalbų paplitimo žemėlapis“.
Teisinis chaosas truko 15 metų
Ta pataisa, kaip ir daug kitų projektų pakeisti arba priimti naują tautinių mažumų įstatymą (o jie buvo pateikiami per visas Seimo kadencijas), nebuvo priimta. Nei vienas projektas netenkino Lietuvos lenkų bendruomenės, nes, jos nuomone, mažino jau turimas tautinių mažumų teises.
Teisinis chaosas atsirado jau 1995 metais. Tuomet galiojęs tautinių mažumų įstatymas leido naudoti informacinius užrašus dviem kalbomis administraciniuose teritoriniuose vienetuose, kuriuose kompaktiškai gyvena kuri nors tautinė mažuma. Tačiau vėliau priimtas valstybinės kalbos įstatymas leido vartoti tautinių mažumų kalbas tik tautinių bendrijų organizacijų pavadinimuose ir informaciniuose užrašuose.
Teisinis neapibrėžtumas, kurį sukėlė dviejų susijusių juridinių aktų neatitikimas, egzistavo 15 metų. Viena susidariusios padėties auka dabar yra Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Boleslav Daškevič, kuriam buvo skirta kelianti pasipiktinimą bauda už tai, kad nuo kai kurių privačių namų nebuvo nukabintos gatvių pavadinimų lentelės dviem kalbomis. Tik 2010 metais LR Seimo nutarimu tautinių mažumų įstatymas nustojo galiojęs.
Ko tie lenkai nori?
Iš esmės, paprasti lenkų tautybės Lietuvos piliečiai nori būti lygiateisiai ir palankiai vertinami visuomenės nariai bei kad jų kalba būtų natūralus viešosios erdvės elementas. Jie nori, kad jų teises garantuotų įstatymai, jos būtų ginamos įvairių kultūrų visuomenės ir mažumos kalbos priėmimo, palaikymo ir paramos dvasia.
Tačiau per šį laikotarpį politikai ir veikėjai, atstovaujantys lenkų bendruomenei, parengė, jei tai galima taip pavadinti, tik vieną tautinių mažumų įstatymo projektą. Turiu omenyje 2010 metais deputato J.Narkevičiaus pateiktą projektą, kuris atitinka 1991 metų tautinių mažumų įstatymą (tai yra – nusirašytą). Dabar jį, kaip laikiną, skubiai bando „prastumti“ LLRA frakcija.
Kaip rašo vienas tinklaraščio autorius, kuris vis dar tiki, kad „kitoks Vilniaus kraštas yra įmanomas“, taip pat ir tautinių mažumų įstatymo projektas, parengtas kultūros viceministro E.Trusevičiaus vadovaujamos darbo grupės, akivaizdžiai buvo nusirašytas (netikrinau – gaila laiko) nuo projekto, kurį dar buvusioje vyriausybėje parengė Irmantas Melianas ir Stanislaw Widtmann. Beje, naujasis projektas, jei neatsižvelgsime į jame esančius įrašus dėl 25 procentų slenksčio, kuriam esant vietovėje turi galioti dvikalbystė, yra lygiai toks pat deklaratyvus, kaip ir 2010 metais nustojęs galioti įstatymas.
Ir čia kyla klausimas: ar lenkų bendruomenė daugiau nieko nesugeba? Net neturėdama intelektualų potencialo, LLRA tikrai disponuoja materialinėmis lėšomis, kad galėtų pasitelkti atitinkamų specialistų, kurie parengtų tokius svarbius dokumentus. Tiesą sakant, LLRA, kuri apie mažumų teisių pažeidimus kalba jau daugelį metų, turėjo dar prieš rinkimus parengti atitinkamą įstatymo projektą ir jau naujojo Seimo kadencijos pradžioje pateikti jį svarstyti parlamentui.
Pavyzdžiu galėtų būti labai detalus Lenkijos tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymas, priimtas 2005 m. sausio 6 d. Jo turinys Lietuvoje mažai kam žinomas. Neradau šio įstatymo teksto nei lenkiškai, nei juo labiau lietuviškai Lenkijos ambasados Lietuvoje interneto svetainėje.
Ką jau kalbėti apie daugybę LLRA ir kitų lenkų organizacijų interneto portalus. Kadangi Lietuvos politikai labai dažnai mėgsta kalbėti apie paritetą, tokia informacija labai praverstų. Tarp kitko, abiejų valstybių ambasadų interneto puslapiuose norėtųsi rasti jei ne palyginimų lentelę, tai jau bent detalios informacijos, kaip kiekviena šalis įgyvendina 1994 m. balandžio 26 d. Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį.
Klaidas reikia taisyti
Kartais susimąstau, ar politikai apskritai suinteresuoti civilizuotu būdu sureguliuoti nelabai reikšmingus dalykus, susijusius su tautinėmis mažumomis, visų pirma lenkų mažuma? Jeigu taip, tai kodėl jie to nedaro? Gal dėl to, kad, esant tokiai padėčiai, daugelis lietuvių politikų semiasi naudos?
Bandymai konservuoti tas problemas padėjo ir padeda mobilizuoti LLRA elektoratą. Nėra ko slėpti, kad LLRA daugeliui Lietuvos lenkų tapo jų teisių užtarėja, o nemažą dalį Lietuvos visuomenės ji erzina kaip raudona spalva bulių. Kitaip tariant, drumstame vandenyje visiems lengviau žuvauti.
Reikia padaryti galą visokioms spekuliacijoms ir insinuacijoms, susijusioms su mistinėmis „grėsmėmis Lietuvos valstybingumui“, kuriomis pastaruoju metu visuomenę gąsdina net Lietuvos politinės scenos patriarchai V.Landsbergis ir A.Sakalas, pasisakę apie tautinių mažumų įstatymą (už kurį tada kartu balsavome).
Taip pat ir politikai, atstovaujantys lenkų mažumai, turi tiksliau formuluoti ne tik savo reikalavimus, bet ir siūlyti konkrečius bei skaidrius būdus, kaip juos būtų galima įgyvendinti. Pavyzdžiui, susitarti tikrai nepadeda visokie postringavimai lenkų spaudoje, kad būtina Vilniaus krašte įvesti antrą oficialią kalbą, nes pagal Konstituciją Lietuvoje valstybinė kalba yra tik lietuvių. Svarbu, kad atsirastų nuostata, jog kai kurioms tautinių mažumų kalboms, taip pat ir lenkų, tam tikromis sąlygomis nustatyta tvarka būtų galima suteikti pagalbinės kalbos statusą.
Tad gal šių dienų socialdemokratai, kurių pirmtakai iš LDDP (beje, visiškai remiami konservatorių), 1995 metais priimdami griežtą įstatymą ir palikdami likimo valiai du vieną kitai prieštaraujančius įstatymus, privirė košės, galėtų perimti Europos standartus atitinkančio tautinių mažumų įstatymo parengimą?
Pats laikas pripažinti, kad būtent tuomet po santykiais su lenkų mažuma ir, kaip vėliau paaiškėjo, taip pat ir po Lenkijos ir Lietuvos santykiais buvo padėta uždelsto veikimo mina.
Zbigniew Balcewicz yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras
