Jai nuolatos talkina gražios jaunos moterys, truputį primenančios spalvotus pripučiamus čiužinius, kurie gerai laikosi vandens paviršiuje. Taip ir jos puikiai laikosi gyvenimo paviršiuje – brangiose mašinose, restoranuose, drabužių parduotuvėse. Taigi jos yra normalios moterys ir tai yra pavyzdys mums visoms, nesusivokėlėms, kaip reikia gyventi. Juk ne veltui tiek žurnalai apie jas rašo. Leidiniai mums vis primena, kaip turi atrodyti normalios moters gyvenimas.
Kaip turi atrodyti normalaus vyro gyvenimas irgi savaime suprantama. Normalus vyras turi turėti keletą kokybiškų gyvenimo atributų. Jis gali neturėti balso, veido, plaukų, bet jeigu jis turės šiuos kelis įrodymus, visiems aplinkiniams bus aišku: jis normalus vyras. Neginčijami daiktiniai įrodymai yra automobilis, žmona, vaikai. Taigi šis vyras yra normalus ir prie jo kabinėtis nedera.
Tokiems žmonėms gyvenime pasisekė. Jie įsėdo į tinkamą traukinį ir jau važiuoja gyvenimo keliu. O ką daryti tiems, kurie negeba tvarkingai vaikščioti, kurie truputį šlubuoja? Ką daryti toms moterims, kurių kūno matmenys neskamba kaip reklaminis šūkis? Ką daryti tiems vyrams, kurie nespėjo įsigyti visų atributų, o gal jie netgi jų netraukia?
Internete vis regiu mirgant spalvotas ir taikias akcijas, siekiančias sumažinti patyčias mokyklose. Tai, ką dabar pasakysiu, visiškai neguodžia, bet tiesa yra tokia, kad baigus mokyklą, patyčios niekur neišnyksta, jos perauga į baisesnį žodį – diskriminacija. Ir suaugusių pasaulyje tai vyksta daug tyliau, nematomiau, bet gerokai skaudžiau, negu mokyklos patyčios.
Žmonėms, nespėjusiems į normalaus gyvenimo traukinį, tenka susidurti ne su oru skriejančiais popieriniais gumulėliais, o daug rimtesniais dalykais. Dažnai mes vis pajuokaujame apie tautybes, laidomės stereotipais į kairę ir į dešinę, bendras kompanijos klegesys yra toks svaigus ir linksmas, kad norisi tai kartoti ir kartoti.
Juk negalima rasti žmogaus, kuris nepasijuoktų iš gero pokšto apie lenkus, žydus, homoseksualus arba apie blondines. O štai atsistotų tiesiai prieš mane žmogus ir imtų juokauti apie mane pačią – nosis išsipešusi iš veido kaip koks agurkas pusny, juokas kaip arklio per Kūčias ir t. t. Iš pirmų juokelių gal ir sukrizenčiau, bet jeigu jie kartotųsi įvairiose situacijose ir kompanijose, - būtų sunku tai pakęsti – aš vožčiau atgal arba bėgčiau nuo tokių kompanijų ir žmonių kuo toliau.
Kai buvau Maskvoje, metro labai stebėjau iš Azijos atvykusius juodadarbius. Žmonės juos aplenkia taip, kad neduokdie nesiliestų rankovės. Užmina jiems ant kojos – neatsiprašo arba atsiprašo labai atsainiai. Su jais elgiamasi panašiai kaip su išmatomis – niekas nekreipia dėmesio, bet žiūri, kad tik neužliptų, nes ir patys užsikrės ta smarve.
Aš žiūrėdavau jiems į akis ir matydavau, kaip su kiekviena sekunde jos prisipildo vis daugiau nuoskaudos. Vieną dieną, kai juos vėl muš piktas policininkas, jie nebegulės ant žemės susirietę, o atsistos ir kausis iki galo, nes jie nebeturės ko prarasti, nes kūnas bus kupinas nuoskaudų ir atidėto pykčio, kuris veršis per kraštus ir tada jie pašėls.
Žmonės staiga labai stebisi, kaip ramiame miestelyje tylus berniukas vieną dieną nueina į mokyklą ir sušaudo visus, kurie pasitaikė kelyje. O kodėl mes neatkreipiame dėmesio į tai, kaip tyliai, kruopščiai mes kasdien vieni kitus ėdam? Kai jau patiems mums nebejuokingi pokštai kartojasi kasdien ir vieną dieną jie mums gali atsiliepti kokiu sunkiu daiktu per galvą. O tada ką daryti? Aišku, vaidinti auką, nes „Aš gi tik juokavau.“
Mes esame vieni su kitais taip glaudžiai ir sklandžiai susiję, kad tartas blogas žodis kitam po kelių dienų mane pačią užklups iš nugaros ir trinktelės per pakaušį. Juk vieną dieną tas klasiokas, iš kurio šaipėtės mokykloje, turės vaikų, kuriuos mokys iš kitų šaipytis anksčiau, nei pasišaipė iš tavęs ir jo auka ir treniravimosi objektas gali būti jūsų vaikas.
Kad ir kaip visi protingų ir keistų knygų mylėtojai mėgsta teigti, kad prieš ateidami į šį pasaulį, mes pasirinkome viską – nuo tėvų iki savo nagų formos, aš vis dėlto taip nemanau. Žydas nepasirinko gimti žydu, homoseksualas nepasirinko gimti homoseksualu, vaikas iš alkoholikų šeimos to irgi negalėjo nulemti. Žmogus, gimęs šalyje, kuri jums nepatinka, negalėjo pasirinkti gimimo vietos. Kaip ir jūs nesirinkote nei savo kūno sudėjimo arba akių spalvos. Tai kaip žmogus gali būti kaltas dėl to, ko jis pats nepadarė?
O štai savo elgesį, žodžius, veiksmus mes galime pasirinkti. Vienokią ar kitokią pašaipą turbūt esame patyrę visi. Kitiems štai, įdomiausiems, keisčiausiems – pašaipų ir piktų žodžių tenka lavinos. Sveikinu tuos žmones už jų stiprybę – kentėti dėl to, ko negalėjai pasirinkti. Tai štai, mūsų rankose yra vienintelis sprendimas – kai išvysime diskriminuojamą, nemėgiamą ar prisidėti prie tos visos nekentėjų bandos ar tiesiog nutraukti tą grandinę.
Taip pat, kai atsidursime patys nesuprasto žmogaus vietoje galime rinktis – ar kaupti pyktį ir gavus progą keršyti visiems, pasitaikiusiems kelyje ar priimti tai kaip patirtį ir suprasti, kaip jaučiasi tie, nespėję į normalaus gyvenimo traukinį.
Įsivaizduokit, kad jūs gimėte Lietuvos kaimelyje ir esate homoseksualus lenkas, kuris nori būti manikiūrininku. Ką darytumėt? Aš, pavyzdžiui, labai nenorėčiau būti tokioje padėtyje. Kodėl? Vien dėl visuomenės požiūrio toks gyvenimas atrodo sunkus.
O visuomenė juk esame mes. Juk būtų taip nuobodu gyventi, jeigu visi būtų vienodi – tokie pat „normalūs“ kaip mes. Kuo skirtingesni žmonės, tuo turtingesnė dvasiškai visuomenė. Tuo įdomesni tos visuomenės pašnekesiai ir mintys. Palaikykime tuos įdomius, keistus, kitokius.
