Galima pamanyti, kad tai – viso labo vieno žmogaus nuomonė. Tačiau statistika įrodo, kad jis teisus.
Lietuvos banko tarnautojai be reikalo giriasi, kad į juos besikreipiančių žmonių skundų pastaraisiais metais gausėja. Taip, jų iš tiesų daugiau, tačiau nagrinėjimo statistika negerėja.
Antai 2012 metais Lietuvos bankas iš 215 gautų kreipimųsi ar skundų dėl bankų veiklos iš esmės ėmėsi spręsti tik 31.
Vos vienu atveju nutarta patenkinti vartotojo reikalavimus. Praėjusiais metais iš 67 nagrinėtų skundų vėl patenkintas vos vienas, iš dalies patenkinti – dar penki.
Užtat net 45 skundai tiesiog persiųsti komerciniams bankams. Matyt, tikėtasi, jog to pakaks pagąsdinti, kad bankai imtų į klientą žvelgti rimčiau nei iki šiol.
Dar 2011 metais dėl finansų institucijų veiklos žmonės kreipdavosi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą. Tuomet ji 59 ginčus išsprendė taikiai, 10 – kliento naudai, o 11 skundų patenkinti iš dalies. Taigi, žvelgiant iš vartotojų pozicijų, ankstesni rezultatai buvo kur kas geresni.
Akivaizdu, kad, centriniam bankui perėmus funkciją nagrinėti klientų ir finansininkų ginčus ir tam reikalui įkūrus specialią Vartotojų ir bankų tarybą, šie rodikliai staigiai nusmuko. Būtent klientų nenaudai.
Gal išties ta taryba yra komercinių bankų pusėje?
Tokių požymių galima pastebėti jau ne pirmus metus. Dar prieš „Snoro“ uždarymą „Lietuvos rytas“ paskelbė, kad V.Vasiliauskas iš Prezidentūros yra gavęs nurodymą sunaikinti lietuviškus bankus. Taip ir nutiko: neliko nei „Snoro“, nei Ūkio bankų.
Savo ruožtu kredito unijų atstovai dar prieš pusantrų metų baiminosi, kad netrukus centrinio banko pabūklai bus atgręžti į juos. Mat unijos augo netgi sunkmečiu, todėl pradėjo rimtai trukdyti rinkoje viešpataujantiems skandinavų kilmės bankams.
Salvių iš V.Vasiliausko tvirtovės nereikėjo ilgai laukti: jau uždarytos kelios veikusios unijos.
Krito net stambiausios – Nacionalinė kredito unija ar ambicijų ateityje pavirsti banku neslėpusi Vilniaus taupomoji kasa.
Jų vadovams mesti rimti kaltinimai – esą paskolos buvo dalijamos saviems ir už beverčius užstatus. Tačiau kol kas nė vienas teismas šių įtarimų nepavertė nuosprendžiu. Ar laiko nepakako, ar įrodymai per skysti?
Vis dėlto tiesioginis centrinio banko ir jo tarsi baimintis turinčių komercinių bankų itin geros draugystės pavyzdys – ta pati ginčus nagrinėjanti Vartotojų ir bankų taryba. Kaip Lietuvos bankų asociacijos atstovus keturi didžiausi šalies komerciniai bankai į ją delegavo po teisininką.
Anot K.Kupšio, stebėtina, kad pasirinkti ne klientų aptarnavimo kokybės, ne viešųjų ryšių, ne rinkodaros, ne strateginės komunikacijos specialistai, bet būtent teisininkai.
Šios profesijos atstovų požiūris į problemas dažnai būna šabloniškas, nuspėjamas, o kartais – atvirai ciniškas: „Jei ginčas nepasiekė teismo, jokios problemos dar nėra, o jei pasiekė – tada ir aiškinsimės teisme.“
„Suprantama, kad taryba tūpčioja vietoje, nes vartotojų prašymai ir geri norai atsimuša į paragrafų ribose mąstančių bankininkų kiautą“, – aiškino asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas.
Žinoma, nėra taip, kad centrinis bankas visiškai nieko neveiktų arba vien šoktų pagal kieno nors dūdelę. Prie jo vairo stojus V.Vasiliauskui, nuveikta ir rimtų darbų: pažabotas besaikis skolinimasis iš greitųjų kreditų bendrovių, pradėtos gyventojų finansinio švietimo kampanijos.
Pridurkime ir makroekonominę stebėseną, monetų kalybą, artėjantį euro įvedimo procesą.
Bet dėmių ant Lietuvos banko valdytojo liemenės irgi apstu. Juk būtent jis mūru stojo už „Snoro“ bankroto administratorių, dabar jau pensininku staiga tapusį N.Cooperį, kai pasirodė pranešimai, jog iš bankrutuojančio banko privačioms įmonėms galėjo būti neteisėtai pervesta daugiau nei milijonas litų.
Tuomet V.Vasiliauskas tvirtino, kad paskelbus bankroto procedūrą joks juridinis asmuo negalėjo pasidengti didesnio kredito, nei valstybės laiduojama suma: „Negalėjo, nes įstatymai tai draudžia.“
Dėl tų pervedimų vyksta teisėsaugos pradėtas tyrimas, N.Cooperiui pareikšti įtarimai, kurie gali virsti kaltinimais.
Kaip tuomet pasielgtų V.Vasiliauskas, dar nuo „Snoro“ bankroto pradžios dievagojęsis, kad administratorius darbuojasi kuo skaidriausiai? Belieka spėlioti, ar jam užtektų drąsos viešai pripažinti savo klaidą.
Kad ir kaip būtų, Lietuvos bankas už savo pastarųjų metų veiklą toli gražu nenusipelnė vien plojimų.
„Kažkas negerai šitoje karalystėje“, – taip šalies finansų rinkos prievaizdų tarnybą įvertino asociacijos „Už sąžiningą bankininkystę“ vadovas. Toks signalas – išties rimtas, jį išgirdę turėtų suklusti ir aukščiausi šalies pareigūnai. Tik sunku patikėti, kad jie nežino, kas vyksta Lietuvos banke.
