Pasaulis spėlioja, kada pagaliau baigsis Rusijos prezidento V.Putino užsuktas pageidavimų koncertas dėl svetimų teritorijų? Buvęs V.Putino patarėjas A.Ilarionovas yra kategoriškas – pageidavimai nesibaigs, kol Rusija neužgrobs ne tik dalį Ukrainos ir Moldovos, bet ir visas tris Baltijos šalis, Lenkija ir Suomiją.
Panašios prognozės vis dar skamba kažkaip neįtikinamai, juo labiau kad Rusiją pradėjo mažinti savo armijos skaičių prie Ukrainos sienos. Bet ką reiškia tas mažinimas, kai Rusija jau sugriovė visus neformalius susitarimus su NATO bei po Antrojo pasaulinio karo nusistovėjusią taiką garantuojančią tvarka? Paprasčiausiai nebėra jokios prasmės trauktis.
Net 75 proc. Rusijos gyventojų karštai remia Krymo užgrobimą, didžiuliai koncertai ta proga, garsių žmonių palaikymas taip užvedė rusus, kad dabar jie reikalauja tęsti žygį į Ukrainos gilumą ir pribaigti benderovcus, fašistus ir valdžią užgrobusius banditus. Ar atsilaikys V.Putinas pagundai pabandyti? Manau, kad neatsilaikys.
NATO aljanso šalys ir net santūrieji skandinavai žada vis daugiau naikintuvų pasiųsti saugoti Baltijos šalių oro erdvę. Modernių karinių orlaivių pažadėjo Didžioji Britanija ir Prancūzija. JAV svarsto galimybę atsiųsti jūrų pėstininkų.
Iš kur toks nerimas? Vakarų valstybės nenori, jog viską niokojantis karas, jeigu jis prasidės, išsiplėstų iki jų teritorijų ir pridarytų didžiulės žalos. Todėl tikiu, kad jos skubės vykdyti NATO sutarties 5-ąjį straipsnį ir agresijos atveju duos atkirtį.
Toks jų žingsnis – prevencija ir garantija, kad Rusijos agresija prasidės ir baigsis Baltijos šalyse. Bet kuri iš jų bus užpulta pirmoji?
Jeigu pažvelgsime į Ukrainoje pritaikytą taktiką, kai buvo užgrobtas Krymas, tai pastebėsime vieną dėsningumą – be gyventojų aistrų kurstymo agresorei buvo svarbu užsitikrinti vietos valdžios ir žmonių paramą. Tik po to Rusija buvo garantuota, kad visuomenė bus organizuota taip, kaip ji to nori, o naujoji valdžia pasiprašys į Rusijos sudėtį.
Paradoksas, tačiau per paskutinius vietos rinkimus už pačią prorusiškiausią partiją, kurios lyderis yra S.Aksionovas, Krymo rusai beveik nebalsavo. Ta jo partija vos perkopė 4 proc. barjerą, gavo kelias vietas Krymo taryboje ir taip būtų likusi šešėlyje, jei ne Rusijos kariuomenė. Anksčiau nepasitikėjo, o dabar Krymo rusai S.Aksionovą staiga pamilo?
S.Aksionovas – jau Krymo premjeras, vadovauja vietos ginkluotosioms pajėgoms, savo nuožiūra paskyrė krašto prokurore jaunutę vietos gražuolę, milicijai vadovauti skiria su banditais siejamus pareigūnus. Pats S.Aksionovas pareityje žinomas nusikaltėlių gaujos narys, turėjęs Goblino pravardę, užsiiminėjęs reketu.
Gali Rusija kurti kokį tik nori Baltijos šalių užgrobimo scenarijų, tačiau kiekviename jų turės būti įrašytos pavardės žmonių, kuriems bus siūloma tapti vietos aksionovais. Pažvelgus giliau į situacija Latvijoje ir Estijoje, galima konstatuoti, kad padėtis tose valstybėse nuo Lietuvos labai skiriasi. Todėl ir užgrobimo bei integravimo į Rusijos sudėti scenarijai toms trims šalims arba daliai jų teritorijų turėtų būti rašomi skirtingi.
Okupuoti kitų šalių atskiras teritorijas Rusijai padeda riaušes kurstantys vadinamieji turistai, be jokių skiriamųjų ženklų kaukėti žali žmogeliukai ir bet kokią kitą nuomonę lyg betono luitas traiškanti propaganda per rusiškas televizijas.
Latvijoje ir Estijoje yra vienas žmogus, kuris galėtų įvykius tose valstybėse pakreipti Rusijai naudinga linkme. Šis žmogus šiuo metu savo rankose laiko ne tik labai įtakingas žiniasklaidos priemones, bet ir rusakalbiams atstovaujančius įtakingus politikus.
Centro partijos lyderis Talino meras E.Savisaaras neseniai pareiškė, kad Ukrainoje valdžią užgrobė banditai, o Rygos meras N.Ušakovas nuolat organizuoja rinkliavas sovietiniams kariams, kurie 1940 metais padėjo okupuoti Latviją. N.Ušakovas sako, kad tai tik parama tiems, kurie padėjo nugalėti fašizmą karo metu. Latvijoje N.Ušakovas vadinamas rusišku Trojos arkliu.
Latviškų partijų lyderiai reikalauja, kad Rygos meras N.Ušakovas raštu pripažintų, jog 1940-aisiais Latvija buvo okupuota, tačiau šį faktą jis kol kas pripažįsta tik žodžiu ir labai atsargiai. Per praėjusius parlamento rinkimus N.Ušakovo partija „Santarvės centras“ laimėjo rinkimus, tačiau į valdančiąją daugumą jų niekas nepriėmė. Pavojaus akivaizdoje latviai susivienijo ir išlaikė vyriausybę savo rankose.
Estijos prezidentas dar prieš keletą metų pareiškė, kad niekada nesiūlys vyriausybės vairo Talino merui E.Savisaarui, o dabar jau buvęs premjeras A.Ansipas pažadėjo su šio politiko centristų partija nebendradarbiauti. Priežastis – sostinės mero įgyvendinami įvairūs projektai labai dažnai siejasi tik su Rusija, tai yra, mintimis ir darbais jis yra atvirai prorusiškas.
Šiais metais E.Savisaaras už Talino lėšas nuvyko į Rusijoje vykusias Sočio olimpines žaidynes ir demonstratyviai bičiuliavosi su Rusijos geležinkelių bendrovės vadovu V.Jakuninu. Jis anksčiau tarnavo Rusijos KGB žinyboje, buvo užsienio žvalgybos karininkas, šiuo metu labai artimas prezidentui V.Putinui. Šiam veikėjui, kaip artimam V.Putinui žmogui, JAV prezidentas neseniai pritaikė ekonomines sankcijas.
Tačiau kas šiuos dviejų gretimų valstybių sostinių merus sieja? Ne tik meilė Rusijos politikai. Juos vienija visuomenei mažai kam žinomas O.Solodovas. Jis dėl nežinia kokių nuopelnų gavo teisę retransliuoti rusiškas programas ir įkūrė „Pervyj Baltijskij kanal“, vėliau įkūrė didžiulį rusiškos žiniasklaidos holdingą ir tapo labai įtakingu asmeniu Latvijoje bei Estijoje.
Likimo ironija, tačiau estai ir latviai, kurie iš visų jėgų mėgina atsikratyti Rusijos įtakos, patys iš savo lėšų ir finansuoja šią įtakingą kompaniją.
Pavyzdžiui, už neva Talino miesto reklamą ir kitus darbus, meras E.Savisaaras O.Solodovo žiniasklaidos grupei „Baltic Media Alliance“ yra skyręs daugiau nei mlijoną litų, Rygos meras N.Ušakovas iš miesto iždo irgi nuolat skiria pinigų už miestui naudingas žinias per šį kanalą.
Estijos bei Latvijos žurnalistai I.Springe, S.Benfelde ir M.Salu prieš porą metų atliko žurnalistinį tyrimą ir nustatė, kad O.Solodovo įtaka tose šalyse yra didžiulė ir įžvelgė toms valstybėms galimų grėsmių. Žurnalistai daro išvadą, kad rusiškų televizijos kanalų turinį nulemia ne žurnalistai ar jų vadovai, tai daroma netgi ne Latvijoje ir Estijoje, o Rusijoje.
Tuo tarpu rusiškų kanalų vadovai tikina, kad jokios politikos įžvelgti čia nereikėtų, esą viską lemia verslo interesai, komercija, o ne noras daryti įtaką tų valstybių politikai.
Rygos meras N.Ušakovas anksčiau dirbo „Pervyj Baltijskij kanal“ skyriaus redaktoriumi, o tapęs meru esą ir toliau kišasi į kanalo turinį, nurodymus žurnalistams esą siunčia elektroniniu paštu.
Dažniausi šios televizijos, kuri pirmoji praėjusiais metais parodė dezinformaciją apie 1991 metų Sausio13-osios įvykius Vilniuje, svečiai yra N.Ušakovas ir E.Savisaaras.
Kai kas Latvijoje ir Estijoje mano, kad N.Ušakovas su E.Savisaaru per šį rusišką kanalą ypač reklamuojami dėl to, kad įgautų kuo didesnį populiarumą ir įgytų kuo didesnį politinį svorį sudarant vyriausybę. N.Ušakovas jaunas, įvairesnis ir lankstesnis, ir jam laimėti Latvijos parlamento rinkimus jau pavyko, tačiau, kaip jau rašiau, liko prie suskilusios geldos.
Tuo tarpu E.Savisaaras laikomas jau praeities politiku ir daugiau, nei dabar turi įtakos, ateityje jis nebeturėtų išstenėti. Nebent sutiktų tapti vietos aksionovu. Tuomet žali žmogeliukai su automatų buožėmis jo įtaką tikrai padidintų.
Įdomu tai, kad tiek Latvijoje, tiek Estijoje „Pervyj Baltijskij kanal“ yra tarp dviejų labiausiai žiūrimų kanalų. Estijoje O.Solodovui priklauso net trys rusakalbiams skirti kanalai. Sujungus visų rusiškų televizijų, radijo stočių bei laikraščių skaitytojų auditorijas drąsiai galima teigti, kad ši kompanija galėtų valdyti gerokai daugiau nei pusės šių šalių gyventojų protus.
Palyginti su Lietuva, čia „Pervyj Baltijskij kanal“, pagal žiūrovų auditoriją, yra ketvirtoje trečioje vietoje, pagal reklamos pajamas – irgi. Vilniaus krašte, kur daug gyvena rusų ir lenkų, šis kanalas yra pirmoje vietoje.
Dažniausiai šis rusiškas kanalas Lietuvoje lenkia net ir nacionalinį transliuotoja LRT, todėl neatsitiktinai šiomis dienomis Seime svarstoma galimybė didinti šios lietuviškos televizijos finansavimą, siekiant pakelti jos reitingus ir pateikti kokybiškesnes žinias. Tačiau šia padėtimi mūsų politikai susirūpino tik po to, kai suprato, jog Rusijos karinės agresijos akivaizdoje pralaimi ir informacinį karą.
O.Solodovas kuria planus daug aktyviau veržtis į Lietuvą, kur reklamai skirtais pinigais jį per rinkimus gausiai remia įvairios partijos, ypač Socialdemokratų, Darbo partijos, „Tvarka ir teisingumas“, Lenkų rinkimų akcija.
Ar tikrai planai plėstis Lietuvoje realūs? Patys pasvarstykite. „Pervyj Baltijskij kanal“ tikriausiai nemokamai arba pusdykiai gauna brangiai parengti kainuojančių rusiškų laidų, viską transliuoja per palydovą arba kabelinę televiziją, todėl išvengia brangių mokesčių už antžeminę transliaciją.
Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje pagrindinės televizijos signalą siunčia antžeminiu būdu ir moka už tai didžiulius pinigus.
Taigi, pinigų prasme akivaizdžiai laimi rusiškas kanalas. Tuo tarpu vietos kanalai visas savo lėšas sukiša už transliavimo teisę, o kokybiškoms laidoms rengti pinigų nebelieka.
Dabar pasvarstykime, kokį „smegenų plovimo“ malūną Latvijoje bei Estijoje okupacijos metu galėtų užsukti tose šalyse žiūrimiausi kanalai? Ir ar atsisakytų sudaryti naują vyriausybę ukrainiečius banditais išvadinęs E.Savisaaras ar N.Ušakovas Latvijoje?
Latvijoje ir Estijoje rusakalbių yra apie 25-27 procentus, tų valstybių politikai ir verslininkai yra labai stipriai susiję su Rusijos verslu. Nežinau, kiek čia yra tiesios, tačiau neseniai vienas estas man sakė, kad estas verslininkas, kuris bendradarbiauja su rusais, kažką iš jų perka ar parduoda, esą nėra laikomas aukščiausios prabos verslininku. Aš linkęs tuo abejoti, nes šiaip pinigai rusiško ar estiško kvapo juk neturi.
Lietuvos valstybės saugumo departamentas savo ataskaitoje neseniai rašė: „Lietuvoje vienu iš Rusijos įtakos instrumentų, įgyvendinant informacinės ir ideologinės politikos uždavinius buvo rusakalbės žiniasklaidos priemonės „Litovskij kurjer“, „Obzor“, „Ekspress nedelia“ ir „Pervyj Baltijskij kanal“. (…) Lietuvos rusakalbės žiniasklaidos priemonės yra tiesiogiai veikiamos ir kontroliuojamos Rusijos informacinės politikos vykdytojų“.
Karas yra karas. Informacinis nuo žiauraus mirtį nešančio karo skiriasi tik tuo, kad pirmajame naikinamas protas ir gebėjimas adekvačiai mąstyti, o kitu atveju naikinamas pats žmogus. Tad kodėl per informacinį karą mes linkę nuolaidžiauti ir leidžiame savo teritorijoje laisvai sklaidytis melą ir naująjį fašizmą nešančiam diversantui?
1920 metais Vokietijoje buvo pradėtas leisti ir A.Hitlerio laikais labai išpopuliarėjo laikraštis „Völkischer Beobachter“ (liaudies stebėtojas), kuriame buvo pilna raginimų naikinti žydus, kovoti su išsigimusiu kapitalizmu, buvo jame pilna ir akivaizdaus karo kurstymo, buvo aukštinamos fašizmo idėjos.
Tačiau ar galėtumėte įsivaizduoti, kad tuo metu ir jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui (V.Putinas karą Ukrainoje irgi jau pradėjo) laikraštis „Völkischer Beobachter“ būtų laisvai platinamas Didžiojoje Britanijoje, Sovietų Sąjungoje ar Jungtinėse Amerikos Valstijose?
Bus pažeista žodžio laisvė? Tai kad karo nuotaikų kurstymas visada demokratinėse šalyse buvo nusikaltimas. Be to, pasaulis juk keičiasi.
Štai 40 metų Vokietija šaukė, kad integruoja į savo visuomenę dirbti atvykusius turkus, skatino toleranciją kitataučiams, nors vokiečiai vis tiek pyko ir sakė, kad čia kažkas ne taip. Ir tik po daugelio metų dabartinė Vokietijos kanclerė A.Merkel pripažino, kad multikultūrinės integracijos projektas žlugo.
Arba štai naujasis Prancūzijos premjeras M.Vallsas, iki tol buvęs vidaus reikalų ministras, tiesiai šviesiai rėžė, kad iš Rumunijos plūstantys čigonai nenori dirbti, nesiekia integruotis svečioje šalyje, įpratę kitaip gyventi, todėl būtina juos surinkti ir siųsti atgal į Rumunija.
Prieš 15 metų šis politikas būtų išvadintas nacionalistu ir net rasistu, o dabar? Dabar ir laikai, ir vertinimai keičiasi. Taigi, pasirodo, kad kartais klysta ir ištisa demokratinių valstybių vadovų karta.
Taigi, į kurią vietą V.Putinas pirmiausią pasiųs savo žalius žmogeliukus? Tinkamiausia vieta eksperimentui būtų Latvijoje esantis Daugpilis. Šiame mieste latvių gyvena tik 20 proc., o per vykusį referendumą už tai, kad rusų kalba būtų pripažinta kaip antroji valstybinė, balsavo maždaug 86 proc. šio miesto gyventojų.
Latgaloje esantis Daugpilis labai svarbus dėl itin gerai išvystyto geležinkelio transporto. Iš šio miesto labai patogiai gali pasiekti ir Maskvą, ir Minską, ir Varšuvą. Užėmus šią strategiškai svarbią teritoriją, galima būtų žvilgčioti ir į Estijoje esančią Narvą, tačiau šiame mieste ne visi vietos rusai lauktų tų žalių žmogeliukų. Narvos gyventojai vis dažniau dairosi į Europą ir ypač jauni žmonės grįžti į Rusiją nebenorėtų.
Lietuvoje žali žmogeliukai galėtų pasirodyti Vilniaus krašte, kur jau seniai šeimininkauja Lenkų rinkimų akcijos lyderis V.Tomaševskis. Pretekstu taptų tai, kad lietuviai neva vagia tranzitu Kaliningradui tiekiamas dujas, todėl siekiant apginti kaliningradiečių teises, „liaudies savigynos būriai“ ateitų saugoti dujų vamzdyno.
Tikrai nemanau, kad V.Tomaševskis yra koks nors išdavikas, tačiau, jeigu būčiau V.Putinas, tapti Vilniaus krašto aksionovu pasiūlyčiau būtent jam. Patys pasvarstykite. Pastaruoju metu Lenkijos užsienio reikalų ministras R.Sikorskis tiesiog pasimėgaudamas kaišioja Lietuvai po nosimi V.Tomaševskį ir įsakmiai liepia klausyti, ką šis kalba apie tautinių mažumų teisių pažeidinėjimą Lietuvoje.
Ir štai V.Putinas paskiria šį žmogų Vilniaus krašto gubernatoriumi ir sako lenkams: „Na, ar gerai padariau? Dabar visi kartu užtikrinsime, kad Lietuvoje nebebūtų žeminami nei rusai, nei lenkai.“ Kaip į tokią V.Putino išmonę turėtų reaguoti R.Sikorskis? Pasakys, kad V.Tomaševskis negeras žmogus, kad lenkams jis neatstovauja?
Sakoma, kad rusiška propaganda žmogaus protą veikia labai stipriai, esą ir agurkas, nors to ir nenori, įkištas į sūrų vandenį, vis tiek virs raugintu.
Todėl reikia pradėti priešintis dar prieš tai, o ne tada, kai tave kažkas jau kiša į tą sūrų vandenį. Tada tavo protas niekada nebus išmirkytas fašizmo idėjų ir agresijos.
