Mėgstu šį televizijos žanrą dėl gražių ir protingų žmonių, svarbios informacijos, originalių ir demokratiškų požiūrių, emocijų ir aistros.
Tačiau pasigendu pamokymų. Kadaise mums, jauniems žurnalistikos studentams, Vilniaus universitete pasirinkto amato prasmė buvo išaiškinta paprastai.Pagrindinė žurnalisto darbo paskirtis – ne tik informuoti ir šviesti žiūrovą, bet ir ugdyti patriotą, asmenybę ar tiesiog gerą žmogų.
O kaip kitaip tu jį išugdysi, jeigu ne pamokymais.
Pokalbių laidos vedėjas nėra vien gražus asmuo, raiškiai pateikiantis iš anksto parengtus klausimus ir palaikantis svečių diskusiją.
Jis nėra vien kuratorius, suteikiantis žodį norinčiam kalbėti ar nutraukiantis pernelyg įsijautus. Pokalbių laidos vedėjas yra pats didžiausias autoritetas.
Kad ir kaip būtų keista, dažniausiai žiūrovai atsimena tik jį, o ne diskusijos dalyvius.
Pabandykite patys po bet kurios pokalbių laidos pakartoti pagrindines mintis, kurias išsakė studijoje viešėję Jonas ar Ona. Pamatysite, kad atmintyje lieka tik nereikšmingi fragmentai ir nuotrupos.
Mat televizijos pokalbių laida yra emocinis ir vaizdinis, o ne informacinis kūrinys.
Dėl ko žmogus dažniausiai įsijungia pokalbių laidas? Pirmiausia tam, kad pasitikslintų, kaip gerai gyvena jis pats, palyginti su tuo, ką mato ar girdi ekrane. Kad sužinotų, kiek pas mus nelaimingų, apgautų, sustorėjusių, užgesusių ir kvailų. Ir tylomis pasidžiaugtų esąs ne toks.
Net ir politinėse laidose visada neišvengiamai išgirsite, kad kam nors yra blogai (bent jau pensininkams ar kokiam departamento viršininkui, kuris netrukus gaus papeikimą už neįtikėtiną pažeidimą).
Todėl aš ir stebiuosi, kodėl patarimai, kaip nepasiekti tokio dugno, taip dažnai sklindantys iš dalyvių lūpų, beveik niekada neišsprūsta laidos vedėjui ar vedėjai.
Klausiau to prodiuserių. Jie vienbalsiai tvirtina, kad niekas nežiūrėtų tokių laidų, kuriose visi mokytų vieni kitus.
Tiesa, be abejo. Tačiau kas geriau pamokytų žmones, jei ne mėgstami laidų vedėjai? Nes gero žmogaus tikslas, perfrazuojant Aleksandrą Solženyciną, – kuo daugiau savo minčių leisti į viešąją erdvę ir kad kuo daugiau žmonių jas išgirstų.
Kodėl tokia galimybe nepasinaudoja laidų vedėjai?
Studijos svečių kalbas, kurių vis tiek niekas neatsimins, jie galėtų baigti aiškiais pamokymais: „Nerūkykite”, „Nekelkite rankos prieš moterį ir silpnesnį už save”, „Nesikeikite prie vaikų”, „Susirinkite savo šuns išmatas viešosiose vietose”, „Daugiau šypsokitės”.
Nesunku įsitikinti, kad šie gražūs žodžiai kitais būdais daugelio ausų nepasiekia.
Likimo ironija, bet šiais laikais Rūta Mikelkevičiūtė, Rūta Janutienė ir Asta Stašaitytė-Masalskienė neabejotinai yra įtakingesnės už Vincą Kudirką ar Motiejų Valančių.
