Norėjau sakyti „pagyvenusi pora“, paskui pagalvojau, kad tikriausiai maždaug mano amžiaus, ir žodis įstrigo gerklėje. Kol jie pirko, aš juos įdėmiai stebėjau, nes esu gyvenimo ir žmonių stebėtojas. Nepamirškite šito, kada nors mane sutikę mieste ar kaimo gyvenvietėje: jūs galbūt tik šiaip perkate žurnalą arba šluostote vaikui snarglį, o aš apie jus jau galvoje dėlioju straipsnį. Aš toks.
Tai štai, pardavėjui jau viską pasvėrus, suvyniojus, sudėjus į maišelį ir paskelbus galutinę kainą, mokančiojo už mėsą vyriškio gyvenimo palydovė, nutaisiusi savęs gailintį balsą, pasiteiravo: „o gal dar kokią nuolaidėlę“?
Ir štai dabar iš šitos frazės gimsta mano paprotinimas jums. Pagalvokime, ko iš esmės paprašė ta moteris? Kad jai kažkodėl parduotų pigiau, ir pardavėjas (kartu ir gamintojas, nes tas mėsas rūko pats) uždirbtų kuo mažiau. Nes ji nori išsiskirti su kiek galint mažesniu pinigų kiekiu, ir jai visai neatrodo, kad štai toks kaulijimas ją žemina. Ne, ji mano, kad ją žemina sumokėti litu daugiau, nei absoliučiai žemiausia kaina, kurią tik gali išsiverkti.
Lietuvių tauta, iš esmės linkusi ne prie prekinių-piniginių santykių, o prie apsikeitimo dykomis paslaugomis (aš tau nušienauju pievą, tu man išrūkai mėsas), turi neapykantą prekybininkams ir yra įsitikinusi, kad kiekvienas, kuris pardavinėja už pinigus prekes arba paslaugas, siekia juos apgauti, nes yra „brangininkas“.
Normalus lietuvis brangininku vadina kiekvieną, kas nedalina prekių ir paslaugų nemokamai, ir prekės ir paslaugos kaina nėra susijusi su šiuo vertinimu. „O ko taip brangiai“ yra mėgstamiausia lietuvio frazė ir klausimas – jis, taip sakydamas, net negalvoja, kad čia labai brangiai. Jis tiesiog taip pradeda derėtis. „Neparodyk, kad tau kaina tinka, apsimesk, kad nepirksi, ir nuleis“, moko negudri išmintis, pritaikoma visur, kur tik parašyta arba pasakyta kaina.
Giliai širdyje lietuvis suvokia, kad tas jo prašinėjimas nelabai gražiai atrodo ir garbės neprideda. Todėl yra sugalvotas net budintis pasiteisinimas, girdi, derėjimasis turguje yra mūsų senosios kultūros dalis, taigi net toks ir smagumas savotiškas, lyg ir pramoga.
Galbūt ir yra senosios kultūros dalis, bet tiek pat ne prieš dešimt ir ne prieš šimtą metų Lietuvoje atsirado melavimas, vagystės, piktnaudžiavimas alkoholiu arba muštynės po šokių. Visi šie reiškiniai yra mūsų kultūros audinio gijos, bet tai nepadaro jų nei patraukliais, nei sektinais.
Nuolaidos kaulijimas skaudžiau muša per jos prašantįjį, negu per pardavėją: tik vienas iš jų atsiduria galios pozicijoje. Pardavėjas, jei turėtų drąsos, galėtų ir griežčiau pabendrauti su tais trupinėlių rankiotojais. Kai man buvo gal septyneri, mano amžinatilsį senelis, nors tais laikais dirbo Kauno klinikose komendantu, padėdavo giminaičiams, parduodamas Žaliakalnio turguje kriaušes. Viena itin zyzianti moteriškė prašė „pigiau“ (žodžio „nuolaida“ anuomet nebuvo) gal tris kartus. Senelis Juozas neapsikentęs jai pasakė: „dar papoteriauk, tai dykai gausi“, ir įsižeidusi pirkėja nuėjo sau.
Be kita ko, dabar prisiminęs trijų dešimtmečių senumo istoriją, supratau ne tik tai, kad mano senelis turėjo natūralų pajautimą, kada su pirkėjais nebereikia bendrauti, nes jie tik gaišina tavo laiką ir atiminėja jį iš kitų potencialių pirkėjų (šiais laikais tai vadintųsi beviltiškojo pirkėjų segmento atmetimas – jie gaišina didžiausią dalį tavo laiko ir atneša mažiausiai pajamų). Supratau ir tai, iš kur aš išmokau jau tokiame ankstyvame amžiuje atskirti laiko gaišintojus ir su jais deramai elgtis. Viskas prasideda vaikystėje.
Prašinėjimas nuolaidos arba, dar blogiau, „nuolaidėlės“ (nes mažybinė kalba liudija apie mažybinį protą ir nykstamai mažą brandą), ir dėmesio sutelkimas į tai, kaip čia gavus viską jei ne už dyką, tai pigiau, yra nesveikas dalykas.
Tai neleidžia galvoti apie tai, kaip čia uždirbus daugiau ir tada nusipirkus už tokią kainą, kokia parodyta etiketėje. Pigus pirkinys, dar ir išsiverktas, niekada ir niekam neatnešė laimės. Laimę atneša laiko negaišinimas pirkimo procesui.
O jeigu jums turguje šnekėjimas ir prašinėjimas kelių centų nuolaidos nuo kiekvienos dešrytės, ridikėlio ir kiaušinukų yra didžiausia savaitės pramoga, jums tikrai verta kuo skubiau susirūpinti savo gyvenimu. Jūsų amžiuje reikėtų susirasti kitokių malonumų.
