Būtų klaidinga solidžioms politinėms partijoms šito nepastebėti. Grėsmės akivaizdoje žmonės turi kažkuo pasitikėti. Todėl ne šiaip sau socialdemokratai ir jų lyderis ne tik išlieka tarp patikimiausių partijų, bet pasitikėjimas jais auga. Naujausi tyrimai tai patvirtina.
Sakau ne šiaip sau. Nes dveji socialdemokratų metai su „darbiečiais“, „tvarkiečiais“ ir „tomaševskininkais“ net ir aklam parodė, kas yra kas. Kol Lietuvai nekilo jokių grėsmių iš šalies, dar buvo galima kęsti tų „partnerių“ išsišokimus prieš Lietuvą, nusikalbėjimus, nepagarbos rodymą Lietuvai, tik savo nuosavų smulkių interesų patenkinimą. Dabar padėtis visai kitokia. Trumpai tariant socialdemokratams po prezidento rinkimų derėtų mesti už borto pavojingą mūsų šaliai balastą.
Ar taip atsitiks? Iš dalies tokia ateitis priklausys nuo koalicijos „partnerių“ elgesio per rinkimus į EP ir prezidento postą. Anot šaltinių Socialdemokratų partijoje, realiai formuojasi mažumos Vyriausybės idėja. Užkulisiuose pokalbiai su opoziciją atsargiai jau vyksta. Anot kai kurių konservatorių, nors mintis apie koaliciją su socialdemokratais po rinkimų yra labai jau ankstyva, bet grėsmės akivaizdoje toks žingsnis būtų siektinas.
Liberalai, tiesa, nors ir svarbiais valstybės klausimais paremia valdančiuosius, automatiškai prie galimos naujos koalicijos nesišlies. Mat nenori pakartoti savo buvusių kolegų – liberalų ir centro partijos likimo. Bet, jeigu sulauktų socialdemokratų kreipimosi, tokį rimtai apsvarstytų.
Jau po rinkimų, birželį arba vėliausiai rudenį gausime visus reikiamus atsakymus. Todėl ypač svarbu kiekvienai save gerbiančiai Lietuvos politinei partijai atsiriboti nuo daužymosi į patriotišką krūtinę. Ypač kai tas krūtines daužosi Darbo partija (leiboristai). Jų nežabotas populizmas gali baigtis raganų medžiokle prieš visus (ne)patriotus. Tokių tendencijų demokratinėje visuomenėje būtina vengti.
Politinis solidumas grėsmės akivaizdoje atskiria pelus nuo grūdų. Socialdemokratas, Seimo pirmininko pavaduotojas Gediminas Kirkilas šia tema pastebi: „Tik solidus, apgalvotas politikų elgesys, gebėjimai susitarti, nespekuliuoti, o ypač krašto saugumo problemomis yra šiandien svarbiausia, juolab įžengus į rinkimų kampanijos laikotarpį.
Narystės NATO dešimtmečio, ir ne tik, politikams derėtų imti pavyzdį iš mūsų karių, nuo eilinio iki generolo, garbingai atlikusių savo pareigas tiek Lietuvoje, tiek daugelyje tarptautinių misijų nuo Afganistano iki Kosovo. Būtent jų patriotizmas, profesionalumas, ištikimybė priesaikai buvo ir tebėra svarbiausias Lietuvos indėlis į NATO kolektyvinį (reiškia ir mūsų) saugumą, tam tikra prasme net ir kompensuojantis per mažą, lyginant su kitais Aljanso partneriais, gynybos biudžetą“.
Pagrindinės Seimo valdančios ir opozicijos partijos be įtikinėjimų palyginus greitai suvokė svarbą didinti išmokas krašto apsaugai. Buvo įsipareigota, kad 2020 metais jos pasiektų 2 procentus bendrojo vidaus produkto. Susitarimas priimtas minint Lietuvos narystės NATO dešimtmetį.
Žengtas žingsnis nutraukė bet kokias tolimesnes spekuliacijas apie tikrą bei menamą patriotizmą. Todėl apgailėtinai visame populistiniame gražume pasirodė „tautininkai“, „žemės gynėjai“ bei jų rėmėjai visaip bandę joti ant patriotizmo arkliuko ar melžti, kaip toje lietuvių liaudies dainoje patrioto - jaučio mašną.
Galiausiai jau akivaizdžiai matomos jų kalbėjimo prieš europines, anti amerikines, demokratinių vertybių maišymo su žemėmis šaknys. Jos yra Rusijoje. Jos yra putleriškos. Eilinį kartą, tačiau, Lietuvos visuomenė parodė, ką mananti apie jų išsidirbinėjimą: jų kandidatas Rolandas Paulauskas net nesurinko reikiamo kandidatui į prezidentus rėmėjų skaičiaus. Tai galima būtų traktuoti kaip tam tikrą kritinės dalies visuomenės siekį apsivalyti.
Čia nespekuliuosiu apie socialdemokratų, liberalų ir konservatorių galimas tarpusavio bendradarbiavimo sąlygas, galių valdžioje pasiskirstymą. Manau, visos pusės turi bendradarbiavimo patirtį ir jos pamokas. Svarbiausia, kad Seimas atgautų pasitikėjimą visuomenės akyse.
Juolab, kad stiprus Seimas būtinas balansuoti tikriausiai vėl penkeriems metams išrinktai aikštingai prezidentei. Sakoma, apetitas auga bevalgant, todėl tokia persona valdžioje bandytų plėsti savo įtakos ribas. Neklystanti prezidentė kelia tokią pačią grėsmę mūsų visuomenei, kaip ir populistai. Gerai, kad bent po penkerių metų ir virtinės užsienio politikos klaidų Daliai Grybauskaitei prasivėrė akys toje pačioje grėsmės akivaizdoje. Geriau vėliau, nei niekad, taip sakant. Gal, galiausiai, ji tikrai taps valstybininke, matanti toliau, nei savo reitingus?
Kalbant apie grėsmes. Įvardinti išorės grėsmes nėra sunku, bet su vidinėmis ne taip aišku. Lietuvos rinkėjas vis dar pasiduoda emocijoms, supaprastinimams. Nors simpatijų mažėjimas, tai didėjimas, tai vėl mažėjimas darbiečiams, tomaševskininkams, drąsiečiams, tvarkiečiams rodo, kad nors ir pernelyg lėtai, visuomenė jau praranda pasitikėjimą vieno vado partijoms. Mat įžvelgia, kad minėtos niekaip neišbrendančios iš populizmo sauskelnių partijos, nėra patikimos.
Kažkas sakė, kad karą laimi ne ginklas, bet ginklą laikantis žmogus. Mūsų ginklas visų pirma yra pasitikėjimas vienas kitu ir mūsų atstovais valdžioje. Solidžių partijų vienijimasis valstybės labui duotų ženklą visuomenei, kad ji nėra palikta likimo valiai. Juk tik tokiai, nepasitikinčiai savimi, įtaką gali daryti ir daro V.Putino propaganda, tik tokia netenka atsparumo manipuliavimui.
