Trečiadienį Lietuvos švietimo profesinė ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjungos pristatė vasario–kovo mėnesiais atliktą apklausą, kurioje dalyvavo daugiau kaip 4 tūkst. (arba kas septintas) mokytojų.
Nustatyta, kad net 68,8 proc. mokytojų per pastaruosius metus asmeniškai patyrė psichologinį, 16,7 proc. – fizinį smurtą. Dažniausiai pedagogai susidūrė su garsiu rėkavimu ar kitokiu garsiniu pamokos trukdymu, įžeidžiamomis pastabomis ir žodinėmis moksleivių patyčiomis.
Kaip pabrėžia Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos pirmininkas Eugenijus Jesinas, su moksleivių atakomis susiduriantys mokytojai mokyklose beveik yra beteisiai – jiems ne tik sunku nuo bendramokslių teroro apsaugoti kitus mokinius, bet ir sulaukti deramos administracijos reakcijos.
„Net 37,8 proc. pedagogų nesijaučia patogiai dėl patirto smurto kreipdamiesi pagalbos į mokymo įstaigos personalą – direktorių ar direktoriaus pavaduotoją. Be to, mokyklų vadovai dėl finansavimo, vadinamojo mokinio krepšelio, mokyklos prestižo neleidžia, kad incidentai mokyklose iškiltų į viešumą“, – teigia E. Jesinas.
Pasak profesinės sąjungos vadovo, net 99,5 proc. apklaustų pedagogų mano, kad piktybiški ir agresyvūs moksleiviai daro įtaką bendramokslių mokymosi kokybei ir emocinei būklei.
Nors nusikalsti dažniausiai linkę vaikai iš probleminių šeimų, į mokyklinį smurtą dažnai įsivelia ir iš pažiūros tvarkingų šeimų atžalos, nesulaukiančios pakankamo tėvų dėmesio. Statistika rodo, kad vaikų auklėjimui tėvai skiria vos 7 minutes per dieną.
Pedagogų profesinės sąjungos teigia jau anksčiau inicijavusios įstatymų pataisas, kuriomis siekiama, kad mokykla taptų saugi tiek mokytojams, tiek motyvuotiems mokiniams, tačiau jos, kaip neatitinkančios galiojančių teisės aktų, buvo atmestos. Turėdami rankose savarankišką tyrimą, mokytojai žada įstatymų pakeitimus inicijuoti pakartotinai.
Pedagogai gręžiasi į kaimyninę Estija, kurioje jau kelerius metus tėvams, neužtikrinantiems deramo atžalų elgesio mokykloje ar viešumoje, taikomos baudos. Taip pat siūloma griežtinti šalinimo iš mokyklos tvarką.
„Šiuo metu šalinimas yra simbolinis. Pašalintas mokinys įgyja teisę mokytis kitoje mokykloje, ir yra tokių mokinių, kurie pereina ir dvi, ir tris, ir penkias mokyklas. Tai nėra veiksminga drausminimo priemonė – jei mokinys būtų pašalintas iš poros mokyklų ir jam užsidarytų kelias mokytis bendrojo lavinimo įstaigoje, gimnazijoje, jis galėtų siekti tik darbininkiškos profesijos profesinio rengimo centre, galbūt šiek tiek susimąstytų ir tėvai“, – svarsto E. Jesinas.
Mokytojas pabrėžia, kad priimant vaiką į mokyklą kiekvienas tėvas ar globėjas pasirašo labai detalią sutartį, reglamentuojančią ir vaiko elgesį mokykloje, tačiau atvejų, kai būtų keliamas klausimas dėl tokio sutarties punkto sulaužymo, beveik nebūna.
„Atsakomybės didinimas – tai vienas būdas. Kitas būdas – motyvuoti mokyklas, tiek jų administraciją, tiek pačius mokytojus, kad jie naudotųsi galiojančiais įrankiais vaikams drausminti. Ne tiek dėl pačios drausmės, bet kad tas nedidelis procentas vaikų iš esmės netrukdytų mokytis kitiems. Šiandien tiek mokyklų finansavimo sistema, tiek visuomenės nuomonė tam prielaidų nesukuria“, – mano Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius. Pasak jo, moksleivio drausmės klausimas dažnai atsisuka prieš patį pedagogą.
„Jeigu iškeliamas klausimas dėl mokinio drausmės, net ne dėl jo šalinimo, lazda atsisuka prieš mokytoją. Kitas veiksmas dažniausiai būna mokytojo kompetencijos tikrinimas – tik todėl, kad jis kėlė klausimą dėl jo mokomo vaiko šalinimo iš mokyklos“, – teigia A.Jurgelevičius.
