Žinoma, nei Rusijos kariuomenė dabar gresia Briuseliui, nei ES rusofilai būtų pajėgūs ją paremti. Sunerimusios NATO narės, kurios išsigando Rusijos ginklų žvangėjimo, gavo rimtų patikinimų, kad bus ginamos.
Bet politine prasme penktoji kolona įneš sumaišties ir šurmulio. Spėjama, kad po šią gegužę vyksiančių rinkimų į Europos parlamentą ten pagausės euroskeptikų. Prognozuojama, kad apie 20 procentų parlamentarų atstovaus partijoms, kurios siekia išardyti ES. Tada matysime, kiek tarp jų yra rusofilų.
JAV leidžiamame žurnale „Foreign Affairs“ išspausdintas Mitchello A. Orensteino straipsnis apie Vladimiro Putino sąjungininkus tarp Europos kraštutinių dešiniųjų. Autorius vardija su Maskva flirtuojančias partijas nuo Prancūzijos Nacionalinio fronto iki Bulgarijos partijos ATAK.
Verta pacituoti nacionalistu save laikančio rusų publicisto Jegoro Prosvirino mintį iš internetinio leidinio „Sputnik & Pogrom”. Jis komentuoja Prancūzijos Nacionalinio fronto puikius rezultatus savivaldos rinkimuose: „Nacionalinis frontas užėmė prorusišką poziciją dėl Krymo. Ir apskritai Rusijos užsienio politikai naudinga ES, kuri būtų maksimaliai trapi ir su didelėmis išcentrinėmis tendencijomis, paralyžiuojančiomis efektyvų valdymą ir verčiančiomis blaškyti dėmesį tarp skaitlingų vidaus problemų.
Europos Sąjunga mums reikalinga kaip „nacijų Europa“ – kurioje jos nuolatos kivirčijasi, tačiau, vis dėlto, tokia Europa yra atsvaras Amerikos hegemonijai. Taigi euroskepticizmo ir apskritai dešiniųjų stiprėjimas centrinėje naujojo Europos Reicho valstybėje rusams yra parankus“.
Ką čia bepridursi. Tik neaišku, kodėl Prancūzija vadinama centrine Reicho valstybe. Ne vien Europos dešinieji marginalai remia Rusiją. Vokietijos žurnalas „Der Spiegel“ šiomis dienomis išspausdino Ralfo Neukircho straipsnį „Simpatijos problema: ar Vokietija yra Rusijos šalininkų šalis?“. Autorius teigia, kad „suprantantieji“ Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją dominuoja interneto forumuose ir televizijos pokalbių laidose.
Buvęs Vokietijos kancleris Helmutas Schmidtas, neliesdamas klausimo, ar Rusijos veiksmai yra teisėti, pareiškė, kad jie yra „suprantami“. Kitas ekskancleris Gerhardas Schröderis truputėlį pasimušė į krūtinę – esą ir jis ne visuomet paisęs tarptautinės teisės.
„Der Spiegel“ autorius rašo, kad atlaidumas apėmęs kanclerės Angelos Merkel partijos iškilius veikėjus, žinomą feministę Alice Schwarzer, Kairiųjų partijos lyderį Gregorą Gyzi. Partijos „Alternatyva Vokietijai“ veikėjas Alexanderis Gaulandas sako, kad Italijai priklausančio Pietų Tirolio vokiškai kalbantiems gyventojams pareikalavus referendumo dėl nepriklausomybės ar prisijungimo prie Austrijos, tam negalima užkirsti kelio. Jo, nuomone dabar jau galima klausti, ar visos Europos sienos yra šventos.
R.Neukirchas rašo, kad tokios pažiūros kyla ne vien iš simpatijos Rusijai, bet ir dėl nepasitenkinimo Jungtinėmis Valstijomis, kurios ne visuomet pagarbiai elgiasi Europos valstybių atžvilgiu.
Bet nepagarba tarptautinėms normoms persunkti ir visi Rusijos veiksmai – pradedant karinės galios demonstravimu, baigiant šiomis dienomis paviešintais Afrikoje reziduojančių Rusijos diplomatų telefoniniais pokalbiais. Tokios nepagarbos atmosferoje išsakytos Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko-Walterio Steinmeierio pastabos, kad NATO pajėgų didinimas Lenkijoje neatitiks esamų susitarimų su Rusija, atrodo šiek tiek apgailėtinai.
Galėjo pasirodyti, kad prorusiškoms nuotaikoms Vokietijoje prieštarauja tos šalies finansų ministro Wolfgango Schäuble replika: Vladimiro Putino įvykdyta Krymo aneksija panaši į Adolfo Hitlerio veiksmus užgrobiant Sudetus.
Vokietijos žiniasklaida ir politikai nuo kairės iki dešinės ėmė W.Schäuble pulti, o ir kanclerė nuo jo atsiribojo – esą tokios kalbos pablogins santykius su Rusija. Bet finansų ministras galiausiai viską išvertė kitaip – atseit jis minėjęs Sudetus ir Krymą, tačiau pasakęs, kad šių dalykų negalima lyginti. Politiškai korektiško kalbėjimo menas išties sudėtingas. Vienus dalykus galima lyginti, kitų ne. Jeigu trintuku ištrinsime neigiamus veiksmų vertinimus, liks tiktai supratimas: A.Hitleris aneksavo gabalą Čekoslovakijos, V.Putinas – gabalą Ukrainos, ir visa tai labai suprantama.
Tačiau prieš ką nors suprantant reikia savęs paklausti, ar tai korektiška. Gal politiškai labiau apsimoka nieko nesuprasti.
„Laisvoji banga“
