Nieko panašaus nebuvo nei sprendžiant, ar registruoti R.Paksą kandidatu prezidento rinkimuose, nei referendumo dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams atvejais – VRK tada iš esmės nusiplovė rankas ir permetė atsakomybę teismams.
Bet šį kartą dauguma VRK narių nepabūgo referendumo šalininkų spaudimo, grasinimų ir konstatavo, kad jų užmojai gali prieštarauti Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarčiai.
Nors šis prieštaravimas akivaizdus netgi neturintiems teisinio išsilavinimo, juo labiau ir teisės specialistai ne kartą tai yra pareiškę, VRK nariams apsispręsti nebuvo paprasta.
Iš 15 jos narių šeši yra deleguoti partijų ir dažniausiai laikosi partinės pozicijos. Ne paslaptis, kad net teisingumo ministro ir Teisininkų draugijos deleguoti VRK nariai patiria partijų įtaką.
VRK darbą organizuojantis, jau net dvidešimt metų jai vadovaujantis ir politiniu atsargumu garsėjantis Z.Vaigauskas taip pat neretai žiūri į įtakingų politikų lūpas.
Padėtį sunkino tai, kad šį galimą referendumą skirtingai vertino ir valdžios partijos. Antai Seimo pirmininkė „darbietė“ L.Graužinienė kalbėjo, kad reikia atsiklausti tautos valios, o „tvarkiečių“ lyderis R.Paksas atvirai pasisakė už nacionalinės valiutos išsaugojimą ir ragino rengti privalomąjį referendumą.
Aiškiai matyti, kad kalbomis apie tautos valią politikai pirmiausia siekia įsiteikti rinkėjams ir net neaišku, ar jie apskritai pritaria euro įvedimui.
Žinoma, dabar referendumo rengėjai turbūt patys apskųs jiems nepalankų VRK sprendimą teismui. Tačiau komisijai pasakius „ne“ jie negavo parašų rinkimo lapų ir tai pristabdė jų siekius pasireklamuoti vykstant prezidento ir Europos Parlamento rinkimų kampanijai.
Beveik vienu metu VRK priėmė ir kitą sprendimą – Darbo partijai skyrė kone 1,8 mln. litų valstybės 2014 m. pirmojo pusmečio paramos, nors Vilniaus apygardos administracinis teismas yra pripažinęs, kad analogiška praėjusių metų antrojo pusmečio dotacija šiai partijai skirta neteisėtai.
Teismas rėmėsi tuo, kad Darbo partija, iš pradžių susijungusi su Leiboristų partija, o vėliau – ir su Krikščionių partija, buvo išregistruota, sukurtas naujas politinis darinys ir jam jau nepriklauso dotacija, mokama už buvusios partijos laimėjimus per ankstesnius rinkimus.
Šiais manevrais Darbo partija pirmiausia siekė išvengti nuosprendžio juodosios buhalterijos byloje. Tai „darbiečiams“ pavyko – pernai vasarą baudžiamoji byla jų partijai buvo nutraukta remiantis tuo, kad senosios partijos nebeliko. Tad kitas teismas priėjo, atrodytų, logišką išvadą: ir pinigai nepriklauso, jei partija jau kita.
Šių metų pirmojo pusmečio valstybės paramai partijoms taikytini tokie pat kriterijai kaip ir praėjusių metų antrojo pusmečio dotacijai, kurios skyrimą „darbiečiams“ teismas pripažino neteisėtu.
Vadinasi, šį kartą VRK, vėl skirdama Darbo partijai 1,8 mln. litų, eina net prieš teismo sprendimą. Tik lieka neaišku, ar ir tai rodo augantį VRK savarankiškumą, ar jos nariai paprasčiausiai pasidavė politiniam „darbiečių“, o galbūt ir juos remiančių kitų valdančiosios koalicijos partijų spaudimui.
Kad ir kaip būtų, teismas, ko gero, turės dar kartą kištis į šį reikalą, nes sprendimą skirti „darbiečiams“ dotaciją greičiausiai vėl apskųs konservatoriai.
Vis dėlto VRK žodis turi savo kainą – jei „darbiečiai“ teismuose pralaimėtų ginčą dėl dotacijos, sugrąžinti į biudžetą milijonus litų jau būtų nelengva. Biudžetui išeitų į naudą, jei dabar jie nieko negautų ir turėtų laukti galutinio teisinio sprendimo.
Žinoma, VRK sprendimo skirti dotaciją Darbo partijai kainos negalima nė lyginti su žala, kurią gali padaryti referendumas dėl draudimo parduoti žemę užsieniečiams.
Skirtingai nei referendumo dėl euro atveju, VRK nesiryžo laiku stabdyti šių užmojų, nors jie tarptautinius Lietuvos įsipareigojimus pažeidžia nė kiek ne mažiau. O šeši autoritetingi teisės ekspertai įžvelgė ir prieštaravimą šalies Konstitucijai.
Vis dėlto visos atsakomybės šiuo atveju, matyt, nereikėtų užkrauti vien VRK. Kai referendumo iniciatoriams pavyko surinkti reikalaujamus 300 tūkst. parašų, komisijai buvo sunku atsiriboti nuo politikos ir vadovautis grynai teisiniais argumentais. Sunkiai tokią poziciją būtų supratusi ir visuomenė.
Neabejotina, jog kilus Lietuvos interesams rimtą žalą galinčioms padaryti populistų iniciatyvoms daug atsakingiau turėtų elgtis valstybės institucijos ir svarbiausios politinės partijos.
Referendumo drausti parduoti žemę užsieniečiams idėja tikrai nebūtų sulaukusi tokios didelės visuomenės paramos, jei Seimas iš karto būtų pasirūpinęs teisiniais saugikliais nuo spekuliantų, o žmonėms būtų išaiškinta, kokių nuostolių Lietuva patirtų dėl antieuropietiškų žingsnių.
