Taigi tik dėl to senelio, o ne kažko kitko, pavyzdžiui, gero išsilavinimo ar klumpių mentaliteto atsikratyti padėjusio darbo Londone, A.Užkalnio genai radosi patys pačiausi. Ko negavo su genais, dar ankstyvoje vaikystėje susiformavo sveriant turguje svetimas, atseit, giminaičių, kriaušes ir stebint, kaip senelis Juozas veja šalin pigesnių kriaušių kaulijančius varguolius.
Štai taip, dar labai ankstyvoje vaikystėje, pučiant žvarbiam rudens vėjui ir lietui lyjant (kriaušėmis prekiaudavo būtent tokiu metu, nes per šalčius nebūdavo kur saugoti, o dengtų prekystalių sovietmečiu mažai būdavo) formavosi, o vėliau plačiai po visą Lietuvą ir net už jos ribų pasklido kapitalistinis A.Užkalnio mentalitetas. Todėl dabar, jau užaugęs ir jau vyru tapęs, A.Užkalnis vis dairosi į šalis, visus stebi ir visada pamato, kas, kaip ir kodėl gatvėse snargliuojasi. Neprasprūs pro jo akis ir įvairių nuolaidėlių prašinėtojai varguoliai.
Ir teisingai padarė, kad A.Užkalnis, kaip ir kadaise jo senelis Juozas, išplūdo tą turguje nuolaidų prašančių varguolių porelę, kuriai visuomenėje vykstantys globalūs ekonominiai santykiai yra - didelis dzin.
Jeigu ir aš būčiau toks drąsus, tai išplūsčiau prie to paties dar ir visus Lietuvos žaliavalgius, nes rupšnodami vien tik žolę jie labiausiai už visus murkdo purvynėje visų mūsų gerovę, ypač dabar, kai maskoliai nebeįsileidžia mūsų patriotiškai augintų kiaulių ir jos priverstos laukti atsilaisvinusios lietuviškos burnos. O kaip ji, sakykite, atsilaisvins, jeigu mes vien tik žole puntame, jeigu grūdus su pirmais želmenimis tiesiai nuo palangės suryjame vos jiems tik išdygus, jeigu visa tai dar papildais užgeriame, o po to tai vadiname sveiku maistu?
O jeigu visi katalikai per savo išgalvotus pasninkus pradėtų ryti riebias dešras ir mėsą, ir svetimų kraštų mums visai nebereikėtų - tuomet net ir garsusis V.Kaikaris nebeturėtų nei ką maskolių kraštan vežti, nei sviesto liktų patrankų vamzdžiams tepti.
Būrai ir yra būrai, ar gali jie suprasti, ką jiems A.Užkalnis sako, kaip jis moko gyventi? Juk turguje derėdamiesi dėl suknisto lito patys naikiname savo kūne bepradedantį užsimegztį globalų mąstymą!
Taigi pradėsiu gyventi kitaip ir pasistengsiu visų akivaizdoje atsikratyti bent dalies savo kompleksų, kurie įsitvirtino mano kūne tik dėl to, kad nesu dirbęs Londone ir kad mano senelis sovietmečiu kriaušių turguje nepardavinėjo. Todėl niekas man neįskiepijo noro gyventi geriau ir gražiau.
Prisipažįstu, kad tikriausiai daugiau nei prieš metus buvau pažadėjęs paskambinti kitam kolegai D.Pancerovui ir pagirti jį už tai, kad stojiškai vienoje televizijos laidoje atrėmė vieno giliai tautinių pažiūrų politiko ataką. Neberadęs argumentų, politikas tada mestelėjo žurnalistui maždaug taip: „Man viskas aišku, kodėl tu taip kalbi, užtenka į tavo pavardę pasižiūrėti.“
Atseit, rusas. Maniau, kad D.Pancerovas turėjo teisę tiesioginiame eteryje ištėkšti mažiausiai tuziną žalių kiaušinių ant jį įžeisti bandančio pašnekovo, tačiau kolega tik draugiškai šypsojosi ir toliau bėrė savo argumentus. Tada buvau sužavėtas jauno žmogaus ištvermės ir todėl kilo noras paskambinti bei jį pagirti.
Nepaskambinau nei tą, nei kitą dieną, nepaskambinau ir po metų. Mat esu lietuvis, o mes apie kitų žmonių gerus darbus tiesiai jiems į akis paprastai kalbame tik jiems mirus, prie jų karsto. Palaidoję vėl juos apkalbame.
Žinau, ką apie tokį mano elgesį pasakytų Kaune, Žaliakalnio turguje, užsieninį, daug geresnį nei įprasto lietuvio, mentalitetą susiformavęs A.Užkalnis. Nors vargu bau galėtum atspėti, ką jis pasakys rytoj, sunkiai prisimintum ir ką vakar pasakė. Juk ne varguolio iš gatvės galvai tokius dalykus numanyti ir juo labiau įsiminti, kas vakar protingo buvo pasakyta.
Bet juk ne aš vienas toks visoje Lietuvoje. Tai guodžia, nes kuo daugiau kvailių aplinkui, tuo esąs protingesnis gali įsivaizduoti ir tu. Jei patenki į tokią ligoninę, kurioje gausu napoleonų, kitokių garsių karvedžių, net Stalinas su Hitleriu labdaringai gautus ledinukus čiulpia, tai net ir būdamas visiškai sveikas juk nepradėtum savęs žeminti ir nešauktum, kad tesi paprastas varguolis ar žmogus iš gatvės. Siekdamas pritapti prie aplinkos bent jau Landsbergiu ar, blogiausiu atveju, Graužiniene juk pasivadintum.
Dar reiktų gerai pasvarstyti, ar tie, kurie dabar Lietuvos prezidentu nori tapti, tikrai nėra buvę tuose garsenybių pilnuose namuose?
Štai žiūriu į N.Puteikį ir nors tu ką, bet negaliu jo įsivaizduoti Prezidentūros lange išdidžiai mojuojančio karių ar moksleivių kolonai. Net jeigu Lietuvai tektų tas sunkus ir pats blogiausias iš visų įmanomų išbandymas, N.Puteikį visada regėčiau stebintį savo tautą apgirtusiomis akimis pro grotuotą Klaipėdos policijos areštinės durų langelį.
O kuo už mane ar kitus giliai kompleksuotus varguolius geresnis A.Paulauskas? Stojant Lietuvai į NATO šis politikas spirgėjo siūlydamas surengti referendumą ir tautos atsiklausti, ar tikrai mums to reikia? Dabar kalbėdamas jis taip įsijaučia, kad rodos gyvas sulįstų tam pačiam aljansui į vieną vietą. Ir V.Uspaskichas, anot A.Paulausko, kuris dirba užsienio šalių žvalgybai (dėl šių grėsmių A.Paulausko ir saugumiečių vado G.Grinos nuomonės sutampa), dabar jau nėra toks blogas, koks anksčiau buvo. Taigi - užsienio žvalgyba jį jau atleido iš darbo?
Ropė kaip ir ropė – ką pasėjom, tą ir pjausim, bet Z.Balčytis tapti prezidentu tikrai nenori. Jis lyg tas nepatikimas jaunikis, panai žadantis imti ją į žmonas, bet kai ši paprašo labiau pasistengti, tai jaunikis ima dvejoti. Nes jau yra pažadėjęs prisiekti kitai, tai iš Briuselio. Taip ir vaikšto vargšelis, lyg koks nepatikimas jaunikis, iš buto į butą ir save visiems siūlydamas.
Bene efektingiausią šuolį į dilgėlių lauką bus atlikusi D.Grybauskaitė. Pirmą kadenciją pakalbėjusi apie prezidento V.Adamkaus nevykusią draugystę su ubagais iš Rytų partnerystės programos, vėliau aikštingai atsisakiusi susitikti ir su JAV prezidentu B.Obama, ji staiga pasisuko 180 laipsnių kampu ir labai karštai pradėjo daryti tai, ką iki šiol darė V.Adamkus, net JAV pradėjo girti dažniau nei girdavo A.Kubilių ir asmeninį prokurorą D.Valį kartu paėmus. Gal ir gerai – nereiks rašyti programos antrai kadencijai, tereiks pasižiūrėti į V.Adamkaus užrašus, jeigu, žinoma, kas nors leis.
Pabaigai norėjau pacituoti ką nors protingo iš šiuolaikinės literatūros klasiko, mūsų tautos mentaliteto lobyną vis giliau kapstančio J.Erlicko užrašų. Juk ko vertas rimtas rašinys, jeigu necituoji grandų? Nieko nevertas. Bet pagalvojau: nuo to protingesnis juk nepasidarysiu, o komentatorių nemalonę tai jau tikrai užsitrauksiu. Kad kitų galva gyvenu. O čia dar rusų tankai žada atvažiuoti. Užkalniams gerai, jie maus į Vakarus, o mes, menkesni, taigi čia, prie ruso turėsime kažkaip verstis. Taip mums, varguoliams, ir reikia.
