Po pasaulį keliaujantieji, ypač jauni įsimylėjėliai, tikrai pastebi nemažai restoranuose, parkuose sėdinčių elegantiškų ir vis dar rankomis susikibusių senukų porų. Esu tikra, kad pagalvoja: ir mes tokie būsime, kai pasensime.
Ir ne man vienai, vaikštant Niujorko, Londono, Paryžiaus, Briuselio, Bružo ar Mastrichto gatvėmis, kyla noras atsisukti į praeinančią madingai apsirengusią, perlais ar deimantais pasidabinusią, dizainerių bateliais avinčią, po blizgančiais saulės akiniais raukšleles slepiančią nenusakomo amžiaus gyvybingą jaunatvišką ponią ar visą jų būrelį. Taip, tai galėtų būti mūsų močiutės.
Tačiau Lietuvoje toks vaizdas - retas reginys. Toks pat retas, kaip laiminga, pompastiškai ir daugumai vis dėlto keistai vadinamų senjorais pora, gurkšnojanti vyną ir šiltai besimėgaujanti gyvenimu jų gimtosios šalies kurortų, Palangos, Nidos, Druskininkų, poilsio namų internetinėje kavinėje.
Apie negrąžinamas per krizę sumažintas pensijas, lietuviškam mentalitetui per sudėtingą pensinio amžiaus didinimą, pensininkus, iš nevilties vagiančius maistą prekybos centruose, visų norinčiųjų nesugebančias priimti prieglaudas, pensionus nekalbėsiu. Apie pensininkus noriu kalbėti kaip apie garbaus amžiaus sulaukusius žmones, o ne statistiką.
Aštuoniasdešimtmetė moteris Lietuvoje smulkiai išvardins maisto produktų, vaistų, komunalinių mokesčių kainas, noriai papasakos, kaip sekasi arba nesiseka vaikams ir anūkams, bet paklausta, kokius mėgsta kvepalus ir kokias gėles, kur praleido paskutines atostogas, kokių papuošalų yra gavusi iš savo vyro, o gal iš gerbėjo jubiliejaus proga, geriausiu atveju sukurs kokią fantaziją, įstrigusią žiūrint pigų meksikietišką ar turkišką serialą.
Skaudžiausia tai, kad pačiai močiutei tokie klausimai gali pasirodyti tarsi iš kitos planetos ir ji jau ne tik, kad nebesusigėstų neturėdama atsakymo, bet ir nesuvoktų, jog daugeliui kitų Europos miestų jos amžiaus ponių tai visiškai natūralūs ir normalūs klausimai.
Taip, viskas yra susiję su pinigais, su pensijomis. Į pensiją išeinantis amerikietis, japonas, britas ar belgas jau varto „International Living“ žurnalą, ieškodamas šiltesnės ir saulėtesnės vietos leisti didesnę metų dalį, svarsto galimybes įsigyti namą Ispanijoje ar Italijoje, o gal kruiziniu lavu apiplaukti aplink pasaulį. Tuo tarpu mūsų pensininkas stengiasi kuo ilgiau išsilaikyti darbe.
Kita vertus, pakalbėkime apie savo pačių požiūrį į mūsų senolius. Ar tik ne mūsų nuomonė, kad jie, gyvenę Sovietų sąjungoje apie šiandieninį pasaulį nieko nesuvokia? Ar tik ne mūsų „geležinis“ įsitikinimas lemia, kad moteriai po šešiasdešimties-septyniasdešimties nebeprivalu rūpintis savo išvaizda, jas suvaržo ir priverčia slėptis prie nuolat įjungtų televizijos ekranų?
Belgijoje normalus reiškinys matyt pagyvenusias ponias ir net labai seno amžiaus poreles besimėgaujančias saulute bare ar kavinėje – jos tai sau gali leisti. Tačiau aš iš savo patirties žinau: mano inteligentiškos močiutės, sunkiai dirbusios visą savo gyvenimą, užauginusios pulką vaikų, pakviestos į restoraną, pasijunta nesmagiai, ir vaikų prašo neišlaidauti. O įsivaizduoti bent vieną jų su draugių būreliu sėdinčią kavinėje prie vyno taurės ar leidžiančią popietę grožio salone – iš viso negaliu įsivaizduoti.
Kai savo draugui britui pasakiau, kad mano močiutė labai sena, jai per aštuoniasdešimt, jis nusistebėjo. Sako, mano seneliams per devyniasdešimt, o jie vis dar aktyvūs, prižiūri savo ūkį, vairuoja automobilį, porą kartų per metus keliauja į kitą Anglijos galą aplankyti vaikų. Tik tada suvokiau, kad man, kaip ir daugumai lietuvių, aštuoniasdešimtmetis atrodo nebeveiklus, nes tokio amžiaus žmonių beveik niekur nesimato.
Mano gyvenimo draugo patėviui irgi virš aštuoniasdešimt. Jis su žmona savo automobiliu važinėja po visą Europą, dalyvauja seminaruose, labdaros organizacijų susitikimuose, sportuoja. Čia, Belgijoje, net ne tėvai, o labai dažnai seneliai prižiūri ir padeda anūkams. Nebesistebiu, kai restorane už visos šeimos sekmadieninius pietus sąskaitą apmoka ne suaugę vaikai, bet būtent visos šeimos galva, senelis arba močiutė.
Be to, kad seneliai aktyviai dalyvauja visos šeimos gyvenime jie turi galimybę bendrauti ir susirasti draugų. Mano šešiasdešimt penkerių metų prancūzų kalbos mokytoja lanko bažnyčios chorą, nemokamai dėsto prancūzų kalbą imigrantams, savaitgaliai su didele grupe kitų pensininkų nužygiuoja keliolika kilometrų, pati lanko italu kalbos kursus ir kulinarijos pamokas.
Žinoma, negaliu teigti, kad Vilniaus ar kitų didžiųjų miestų kavinėse, kitose viešose vietose nepamatysi pagyvenusių žmonių. Bet, manau, sutiksite, kad tai retenybė.
O taip būt neturėtų. Išeiti į pensiją nereiškia pasitraukti iš visuomenės ir dalyvauti tik šeimos vestuvėse, krikštynose ir laidotuvėse. Skaitant šūsnis straipsnių apie tragišką Lietuvos pensininkų gyvenimą, supranti, kad ne atostogos ir ne grožio salonai jiems rūpi. Daugeliui net ir normaliai prasimaitinti – prabanga.
Graudu, kad ir ketvirtį amžiaus skaičiuojančios Lietuvos Nepriklausomybės metais pensija ją užsitarnavusiam žmogui vis dar atrodo tarsi koks baubas. Ir ne tik finansiškai, bet ir moraliai. Gal todėl ir nuolat viešojoje erdvėje skambantis žodis „senjoras“ Lietuvoje neatrodo labai prigijęs.
