Šis perspėjimas taikomas pirmiausia Lietuvai ir Estijai, negalinčioms susitarti dėl Vilniaus prijungimo prie geležinkelio trasos.
Būtent dėl estų pasipriešinimo Lietuvos planams stringa ir visas projektas.
Estai gal jaučia ir savo tautiečio EK vicepirmininko, transporto komisaro S.Kallaso paramą, nors jis, turbūt vengdamas kaltinimų šališkumu, atvirai nekritikuoja Lietuvos ir sako, kad neprieštarauja Vilniaus prijungimui prie projekto.
Baltijos šalių nesutarimai dėl „Rail Baltica“ jau įgyja muilo operos bruožų.
Šis projektas sumanytas dar 1994 metais. Po dešimtmečio „Rail Baltica“ buvo pripažintas vienu iš 30 prioritetinių transeuropinio transporto tinklo projektų. Prabėgo jau du dešimtmečiai, kai brandinama idėja europinės vėžės geležinkeliu Baltijos šalis iš vienos pusės sujungti su Suomija, iš kitos – su Lenkija. Bet realių darbų nuveikta labai nedaug.
Tik Lietuva giriasi, kad vienintelė jau nutiesė keliolika kilometrų europinės vėžės ir pernai pradėjo darbus visuose geležinkelio ruožuose nuo sienos su Lenkija iki Kauno. O estai tik atsainiai numojo ranka – esą tai nieko nereiškia, nes lietuvių tiesiamais bėgiais traukiniai judės net perpus lėčiau, nei numato projektas.
Tai – dar švelnus estų dūris lietuviams. Estijos ekonomikos ir ryšių ministras J.Partsas, duodamas interviu įtakingam JAV leidiniui „The Wall Street Journal“, kirto iš peties.
„Lietuvos Vyriausybėje yra kvailių. Kai pasikeitė valdžia, jie leido, kad juos paveiktų „Lietuvos geležinkeliai“. Taigi dabar ši Vyriausybė švaisto laiką“, – pareiškė Estijos ministras. Beje, iš pradžių angliškame jo teksto vertime net vartotas žodis „idiotai“.
Premjeras A.Butkevičius tada nedelsdamas įpareigojo užsienio reikalų ministrą L.Linkevičių išsikviesti pasiaiškinti Estijos ambasadorių. Tiesa, J.Partsas skubiai paskambino Lietuvos susisiekimo ministrui R.Sinkevičiui ir atsiprašė, o šis priėmė atsiprašymą, pasakydamas, kad „Rail Baltica“ projektas svarbiau nei asmeninės ambicijos.
Atrodytų, diplomatinis konfliktas užgesintas, bet nesutarimai niekur nedingo. Barniu virtę ginčai dėl Vilniaus įtraukimo į „Rail Baltica“ trasą jau kelia tarp dviejų šalių ir politinę įtampą.
Turbūt nebūtų galima kaltinti tik estų, kad jie nežinia ko užsispyrė ir žlugdo projektą, nesutikdami, su, atrodytų, pagrįstais Lietuvos reikalavimais, jog „Rail Baltica“ trasa, kaip ir buvo numatyta, jungtų visų trijų Baltijos šalių sostines.
Reikėtų pripažinti, kad dėl tokios padėties iš dalies kalta pati Lietuva. Ankstesnė Vyriausybė numatė, kad „Rail Baltica“ eis per Kauną. Lietuva tik praėjusių metų vasarą ėmė reikalauti įtraukti į šią trasą ir Vilnių, motyvuodama, kad ji turi jungti šalių sostines. Todėl estai gali pagrįstai klausti: „O kur jūs buvote anksčiau?“
Žinoma, dar ne per vėlu pakoreguoti projektą. Bet daug ką lemia pinigai. Skaičiuojama, kad Vilniaus prijungimas prie „Rail Baltica“ papildomai kainuotų bent 1 mlrd. litų, o buvo numatyta, jog iš viso projektui prireiks apie 18 mlrd. litų ir net 85 proc. lėšų skirs ES.
Abejojama, ar Vilniaus prijungimui būtinų papildomų lėšų sutiks pridėti EK. Todėl, ko gero, kiek ūgtelėtų Baltijos šalių biudžetams tenkanti projekto finansavimo dalis. Tad estai dabar remiasi paprasta logika: jei lietuviai sumanė prijungti prie trasos ir Vilnių, turėtų patys ir finansuoti arba atskirai tartis su EK dėl paramos.
Latvija neįsivėlė į atvirą ginčą su Lietuva, laikosi nuosaikiai, bet irgi nesuinteresuota, kad Vilniaus prijungimas prie „Rail Baltica“ būtų finansuojamas iš bendro EK paramos projektui aruodo.
Ar gali Lietuva nusileisti dėl Vilniaus prijungimo? Apsikeitus aštriais dūriais su estais, turbūt tai sunkiai įmanoma jau vien dėl užgautų ambicijų. Bet svarbiausia, kad mūsų šaliai tokiu atveju smarkiai išaugtų finansinė našta.
Nors skelbiama, kad ES pasirengusi finansuoti 85 proc. „Rail Baltica“ projekto vertės, realiai Baltijos šalims teks labiau prisidėti, nes prireiks išpirkti nemažai žemės, o tam ES pinigų naudoti neleidžiama.
Lietuva suskaičiavo, kad dėl to mūsų šalies dalis realiai gali išaugti netgi iki 40 proc., o jei dar tektų patiems apmokėti ir Vilniaus prijungimą prie trasos, šio projekto išlaidos atrodytų astronominės.
„Rail Baltica“ projekto būtinybė daliai specialistų ir taip kelia abejonių, o jei trasa aplenktų net 40 proc. šalies BVP sukuriantį Vilnių, apskritai kiltų klausimas, ar Lietuvai verta išlaidauti.
Todėl svarstoma, kad Lietuvai dabar gerokai svarbesnis iki 2022 metų planuojamas baigti tiesti „Via Baltica“ greitkelis, kuriuo jau šiandien rieda automobilių srautai. Bet aišku ir tai, kad ES pinigų, numatytų geležinkeliui, vis viena nepavyktų permesti į kelius.
Milijardus eurų mielai perimtų kitų Europos transporto projektų rengėjai, o Baltijos šalys iš tiesų liktų kvailių vietoje. Juk milžiniškos „Rail Baltica“ investicijos jau savaime skatintų Baltijos šalių ekonomiką, o ilgainiui projekto pagrindu sukurta Šiaurės–Pietų logistikos grandinė atsipirktų.
Bet ar Lietuvai ir Estijai pavyks rasti priimtiną kompromisą?
